Iki 2023-12-31 galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos įgyvendinimas

Nuo 2022 m. sausio 14 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalies nuostata, kad įstatymuose nustatytai kadencijai į pareigas priimti įstaigų vadovai (išskyrus įstaigų vadovus, priimamus į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ar kadencijai priimti karjeros valstybės tarnautojai Vyriausybės nustatyta tvarka per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos (kai iš pareigų atleidžiama šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu) gali būti priimti į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje be konkurso.

Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalyje nurodytų asmenų priėmimo į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 (toliau – Aprašas).

Atkreipiame dėmesį, kad:

 – asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, turi teisę per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos kreiptis į tą pačią įstaigą, kurioje ėjo pareigas ir buvo atleistas iš jų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punktą, su rašytiniu prašymu dėl galimybės būti priimtam į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso. 

– įstaiga turi teisę per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos savo iniciatyva (nesant pateikto Aprašo 151 punkte nurodyto prašymo) raštu pasiūlyti asmeniui, kurio kadencija pasibaigusi ir kuris buvo atleistas iš pareigų toje įstaigoje pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punktą, užimti laisvas lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu jis atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnyje nustatytus nepriekaištingos reputacijos, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus reikalavimus, teisės aktuose ar pareigybės, į kurią pretenduoja, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.

– asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, gali Aprašo 16 punkte nustatyta tvarka pateikti dokumentus dalyvauti konkurse toje pačioje ar kitoje įstaigoje. Tokiu atveju asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje gali būti priimtas be konkurso Aprašo 21 punkto 3 ir 4 pastraipose nustatyta tvarka sustabdžius konkurso procedūras ir patikrinus asmens, kurio kadencija pasibaigusi, gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

 – jeigu asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, tuo pačiu metu įgyja teisę ir atkurti valstybės tarnautojo statusą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 2 ar 3 dalies nuostatas, asmens, kurio kadencija pasibaigusi, pasirinkimu vienu metu įgyvendinama viena iš šių teisių – Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 2 ar 3 dalyse nustatyta teisė arba Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalyje nustatyta teisė. Neįgyvendinus vienos iš šių teisių, asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, gali įgyvendinti kitą teisę, jei nepasibaigęs jos įgyvendinimo terminas.

Atkreipiame dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalies nuostatos taikomos įstaigų vadovams, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu iš pareigų atleisti 2022-01-14 ar vėliau.

SVARBU! Tuo atveju, jei asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, yra pateikęs Aprašo 16 punkte nustatyta tvarka dokumentus dalyvauti konkurse, jis į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje gali būti priimtas be konkurso Aprašo nustatyta tvarka sustabdžius konkurso procedūras ir patikrinus jo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Esant tokiam atvejui, asmuo, kurio kadencija pasibaigusi ir kuris yra pateikęs Aprašo 16 punkte nustatyta tvarka dokumentus dalyvauti konkurse, turėtų apie tai el. p. informuoti už konkurso organizavimą atsakingą asmenį (el. p. adresas būna nurodytas konkretaus skelbimo skiltyje „Konkursą organizuojančios įstaigos kontaktai išsamesnei informacijai“) arba/ir nurodyti informaciją gyvenimo aprašymo dalyje „Profesija arba pareigos“ įrašant „asmuo, kurio kadencija pasibaigusi“.

Nuo 2022 m. sausio 14 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalies nuostata, kad įstatymuose nustatytai kadencijai į pareigas priimti įstaigų vadovai (išskyrus įstaigų vadovus, priimamus į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ar kadencijai priimti karjeros valstybės tarnautojai Vyriausybės nustatyta tvarka per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos (kai iš pareigų atleidžiama šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu) gali būti priimti į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje be konkurso.

Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalyje nurodytų asmenų priėmimo į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 (toliau – Aprašas).

Atkreipiame dėmesį, kad:

 – asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, turi teisę per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos kreiptis į tą pačią įstaigą, kurioje ėjo pareigas ir buvo atleistas iš jų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punktą, su rašytiniu prašymu dėl galimybės būti priimtam į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso. 

– įstaiga turi teisę per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos savo iniciatyva (nesant pateikto Aprašo 151 punkte nurodyto prašymo) raštu pasiūlyti asmeniui, kurio kadencija pasibaigusi ir kuris buvo atleistas iš pareigų toje įstaigoje pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punktą, užimti laisvas lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu jis atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnyje nustatytus nepriekaištingos reputacijos, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus reikalavimus, teisės aktuose ar pareigybės, į kurią pretenduoja, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.

– asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, gali Aprašo 16 punkte nustatyta tvarka pateikti dokumentus dalyvauti konkurse toje pačioje ar kitoje įstaigoje. Tokiu atveju asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje gali būti priimtas be konkurso Aprašo 21 punkto 3 ir 4 pastraipose nustatyta tvarka sustabdžius konkurso procedūras ir patikrinus asmens, kurio kadencija pasibaigusi, gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

 – jeigu asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, tuo pačiu metu įgyja teisę ir atkurti valstybės tarnautojo statusą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 2 ar 3 dalies nuostatas, asmens, kurio kadencija pasibaigusi, pasirinkimu vienu metu įgyvendinama viena iš šių teisių – Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 2 ar 3 dalyse nustatyta teisė arba Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalyje nustatyta teisė. Neįgyvendinus vienos iš šių teisių, asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, gali įgyvendinti kitą teisę, jei nepasibaigęs jos įgyvendinimo terminas.

Atkreipiame dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalies nuostatos taikomos įstaigų vadovams, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu iš pareigų atleisti 2022-01-14 ar vėliau.

SVARBU! Tuo atveju, jei asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, yra pateikęs Aprašo 16 punkte nustatyta tvarka dokumentus dalyvauti konkurse, jis į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje gali būti priimtas be konkurso Aprašo nustatyta tvarka sustabdžius konkurso procedūras ir patikrinus jo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Esant tokiam atvejui, asmuo, kurio kadencija pasibaigusi ir kuris yra pateikęs Aprašo 16 punkte nustatyta tvarka dokumentus dalyvauti konkurse, turėtų apie tai el. p. informuoti už konkurso organizavimą atsakingą asmenį (el. p. adresas būna nurodytas konkretaus skelbimo skiltyje „Konkursą organizuojančios įstaigos kontaktai išsamesnei informacijai“) arba/ir nurodyti informaciją gyvenimo aprašymo dalyje „Profesija arba pareigos“ įrašant „asmuo, kurio kadencija pasibaigusi“.

2022 m. sausio 14 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4(1) dalies nuostata – įstatymuose nustatytai kadencijai į pareigas priimti įstaigų vadovai (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ar kadencijai priimti karjeros valstybės tarnautojai Vyriausybės nustatyta tvarka per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos (kai iš pareigų atleidžiama šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu) gali būti priimti į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje be konkurso.

Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4(1) dalyje nurodytų asmenų priėmimo į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas).

Aprašo 15(1), 15(5) ir 15(6) punktuose nustatyta, kad:

– asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, turi teisę per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos kreiptis į tą pačią įstaigą, kurioje ėjo pareigas ir buvo atleistas iš jų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punktą, su rašytiniu prašymu dėl galimybės būti priimtam į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso;

– įstaiga turi teisę per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos savo iniciatyva (nesant pateikto Aprašo 15(1) punkte nurodyto prašymo) raštu pasiūlyti asmeniui, kurio kadencija pasibaigusi ir kuris buvo atleistas iš pareigų toje įstaigoje pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punktą, užimti laisvas lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu jis atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnyje nustatytus nepriekaištingos reputacijos, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus reikalavimus, teisės aktuose ar pareigybės, į kurią pretenduoja, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus;

– asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, gali Aprašo 16 punkte nustatyta tvarka pateikti dokumentus dalyvauti konkurse toje pačioje ar kitoje įstaigoje. Tokiu atveju asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje gali būti priimtas be konkurso Aprašo 21 punkto 3 ir 4 pastraipose nustatyta tvarka sustabdžius konkurso procedūras ir patikrinus asmens, kurio kadencija pasibaigusi, gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Atkreipiame dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4(1) dalies nuostatos taikomos įstaigų vadovams ar kadencijai priimtiems karjeros valstybės tarnautojams, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu iš pareigų atleidžiami 2022-01-14 ar vėliau.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 30 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kokios priemokos gali būti skiriamos valstybės tarnautojui.

Jūsų minimu atveju, kai valstybės tarnautojui pavedama pavaduoti kitą valstybės tarnautoją jo kasmetinių atostogų metu, turėtų būti mokama priemoka už pavadavimą, nustatyta VTĮ 30 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Pažymime, kad įstatymas priemokos už pavadavimą mokėjimo nesieja su tuo, ar pareigybė yra laisva, ar laikinai laisva (laikinas nedarbingumas, komandiruotės, atostogų ir kt.), taip pat su tuo, ar pavadavimo funkcija yra nustatyta pareigybės aprašyme ar nenustatyta. Jeigu valstybės tarnautojui raštu pavedama pavaduoti kitą valstybės tarnautoją, net jeigu pareigybės aprašyme ir būtų įrašyta pavadavimo funkcija, į pareigas priimantis asmuo (vadovas) turi paskirti ir mokėti priemoką už visą pavadavimo laikotarpį.

Atkreipiame dėmesį į šiuos svarbius aspektus:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išanalizavęs valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, 2004 m. gruodžio13 d. priėmė nutarimą – nurodė, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas nustatytu laiku ir visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas). Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis). Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms.

2. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, priemokų mokėjimas valstybės tarnautojams yra privalomas ir jos negali būti nemokamos, jeigu teisės aktuose nustatyti šių priemokų mokėjimo pagrindai (LVAT 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-444-3/2008).

Taip pat atkreipiame dėmesį, kad, pagal VTĮ 30 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų formuluotę, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui yra nustatyta pareiga, o ne teisė nustatyti valstybės tarnautojui priemoką, jeigu valstybės tarnautojas dirba VTĮ 30 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktuose nustatytomis sąlygomis.

Vidaus reikalų ministerija 2023 m. vasario 23 d. rašte Nr. 1D-1018 atkreipė dėmesį, kad „Atsižvelgę į tai, kad įstaigos vadovas turi diskrecijos teisę nustatyti priemokos dydį valstybės tarnautojams, manome, kad atlygio politikoje galėtų būti nustatyti aiškūs ir objektyvūs kriterijai. Jais remdamasis įstaigos vadovas galėtų nustatyti priemokos dydį valstybės tarnautojams, kuriems raštu pavedama laikinai atlikti ir kito valstybės tarnautojo ar darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybei nustatytas funkcijas“.

Valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ) nenustato, kaip turėtų būti skaičiuojamas karjeros valstybės tarnautojo pareiginės algos koeficientas, jeigu laikinai į aukštesnes pareigas perkeltam valstybės tarnautojui vertinimo metu buvo nustatytas didesnis pareiginės algos koeficientas ir jis grąžinamas į pagrindines (nuolatines) pareigas.

Vadovaudamiesi protingumo ir teisingumo principais manytume, kad neturėtų būti pažeistas teisėtų lūkesčių principas, t. y. neturėtų būti iš valstybės tarnautojo atimta tai, ką jis teisėtai įgijo (nuosavybės apsaugos principas). Be to, VTĮ nenustato teisinio pagrindo, kuriuo remiantis galima atimti suteiktą didesnį pareiginės algos koeficientą.

Taigi, jeigu valstybės tarnautojui, perkeltam į aukštesnes pareigas, tarnybinės veiklos vertinimo metu buvo padidintas pareiginės algos koeficientas, jį grąžinus į pagrindines (nuolatines)  pareigas, per vertinimą įgytas pareiginės algos koeficiento padidinimas turėtų būti išlaikytas. Be to, atsižvelgiant į VTĮ 29 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas, pažymėtina, kad grąžinant valstybės tarnautoją į pagrindines (nuolatines) pareigas, turi būti atsižvelgiama į pareigybei nustatyto didžiausio ar mažiausio koeficiento intervalo reikalavimą, t. y. tarnybinės veiklos vertinimo metu įgytas padidintas pareiginės algos koeficientas neturi viršyti tai pareigybei, į kurią tarnautojas grąžinamas, nustatyto didžiausio pareiginės algos koeficiento.

Jūsų nurodytu atveju valstybės tarnautoją grąžinus į jos vyresniosios specialistės pareigas, jai turėtų būti nustatytas koeficientas 7,4 (6,3 + 1,10 = 7,40). Jeigu šią tarnautoją norėsite perkelti  į aukštesnes vyriausiojo specialisto pareigas esant tarnybinei būtinybei, tai prie jos turimo 7,4 koeficiento pridėsite 1,0 ar didesnį koeficientą, kaip nustato VTĮ 29 str. 4 d. 1 p.  

Lietuvos Respublikos Seimas 2021 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 10, 11, 17, 28 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIV-481. Šiuo įstatymu pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalis, kuri patikslinta, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties, viršvalandinį darbą valstybės tarnautojams mokama Darbo kodekso 144 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka.

Taigi, Darbo kodekso 144 straipsnio 6 dalis valstybės tarnautojams nėra taikoma. Valstybės tarnautojams vadovams (departamentų direktoriams, skyrių vedėjams) kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties, viršvalandinį darbą apmokama pagal Darbo kodekso 144 straipsnio 1-4 dalis arba kompensuojama pagal Darbo kodekso 144 straipsnio 5 dalį.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prieš skelbiant centralizuotą konkursą ar atranką į valstybės tarnautojo pareigas pareiginė alga nustatoma iš šio įstatymo 1 priede valstybės tarnautojo pareigybei nustatyto pareiginės algos koeficientų intervalo arba pagal šio įstatymo 1 priede valstybės tarnautojo pareigybei nustatytą pareiginės algos koeficientą. Apie valstybės tarnautojo pareigybei nustatytą pareiginės algos koeficientą viešai paskelbiama Vyriausybės nustatyta tvarka (t. y.  konkurso skelbime nurodomas koeficientas). Atsižvelgdami į šią nuostatą, įstaigų vadovai turi teisę nustatyti pareiginės algos koeficientą iš esamo intervalo. Jokių ribojimų dėl koeficientų pasirinkimo valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui nėra nustatyta, jis pats pasirenka koeficientą.

Nuo 2019-01-01 įsigaliojusio naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prieš skelbiant centralizuotą konkursą ar atranką į valstybės tarnautojo pareigas pareiginė alga nustatoma iš šio įstatymo 1 priede valstybės tarnautojo pareigybei nustatyto pareiginės algos koeficientų intervalo arba pagal šio įstatymo 1 priede valstybės tarnautojo pareigybei nustatytą pareiginės algos koeficientą. Apie valstybės tarnautojo pareigybei nustatytą pareiginės algos koeficientą viešai paskelbiama Vyriausybės nustatyta tvarka (t. y. skelbime dėl konkurso organizavimo nurodomas koeficientas). Atsižvelgdami į šią nuostatą, įstaigų vadovai turi teisę nustatyti pareiginės algos koeficientą iš esamo intervalo. Jokių ribojimų dėl koeficientų pasirinkimo valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui nėra nustatyta, jis pats pasirenka koeficientą, t. y. koeficientas gali būti nebūtinai žemiausias.

Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad valstybės tarnautojui skiriamos šios priemokos:

1) už pavadavimą, kai raštu pavedama laikinai atlikti ir kito valstybės tarnautojo ar darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybei nustatytas funkcijas, ar profesinės karo tarnybos kario pareigybei nustatytas funkcijas, išskyrus funkcijas, kurių valstybės tarnautojas negali atlikti dėl profesinės karo tarnybos specifikos. Priemokos už pavadavimą dydį nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, tačiau ši priemoka negali būti mažesnė kaip 10 procentų ir didesnė kaip 40 procentų pareiginės algos;

2) už papildomų užduočių, suformuluotų raštu, atlikimą, kai dėl to viršijamas įprastas darbo krūvis arba kai atliekamos pareigybės aprašyme nenumatytos funkcijos. Priemokos už papildomų užduočių atlikimą dydį nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, tačiau ši priemoka negali būti mažesnė kaip 10 procentų ir didesnė kaip 40 procentų pareiginės algos.

Šių nurodytų priemokų suma negali viršyti 40 procentų pareiginės algos.

Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos posėdžius, komitetus, merą, kiek mero veikla susijusi su savivaldybės tarybos posėdžiais, aptarnauja, taip pat savivaldybės tarybos sprendimų projektus rengia, nagrinėja ir išvadas dėl savivaldybės tarybos sprendimų projektų rengia savivaldybės tarybos posėdžių sekretorius (-iai). Padėti jam (jiems) atlikti priskirtas funkcijas jis (jie) gali pasitelkti savivaldybės administraciją.

Atsižvelgdami, į tai, kas išdėstyta, manytume, kad savivaldybės administracijos karjeros valstybės tarnautojas galėtų atlikti savivaldybės mero institucijai priskirtas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo – savivaldybės tarybos posėdžių sekretoriaus – funkcijas iki į pareigas bus paskirtas savivaldybės tarybos posėdžių sekretorius, ir jam galėtų būti mokama viena iš priemokų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje.  

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad perkeliamam ar laikinai perkeliamam į aukštesnes pareigas valstybės tarnautojui nustatoma šios pareigybės pareiginės algos koeficientų intervale esanti pareiginė alga, taikant ne mažiau kaip 1 didesnį pareiginės algos koeficientą, negu jam iki perkėlimo buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas, tačiau ne didesnį, negu tai pareigybei nustatytas didžiausias pareiginės algos koeficientas, ir ne mažesnį, negu tai pareigybei nustatytas mažiausias pareiginės algos koeficientas; jeigu iki pareigybei, į kurią yra perkeliama, nustatyto didžiausio pareiginės algos koeficiento trūksta mažiau kaip 1 pareiginės algos koeficiento, valstybės tarnautojui nustatomas tai pareigybei, į kurią yra perkeliama, nustatytas didžiausias pareiginės algos koeficientas;

VTĮ 29 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad perkeliamam ar laikinai perkeliamam į lygiavertes pareigas valstybės tarnautojui nustatoma jo iki perkėlimo turėta pareiginė alga, o perkeliamam ar laikinai perkeliamam iš valstybės tarnautojo, neturinčio pavaldžių asmenų, pareigų į lygiavertes valstybės tarnautojo, turinčio pavaldžių asmenų, pareigas – jo iki perkėlimo turėta pareiginė alga, taikant ne mažiau kaip 1 didesnį pareiginės algos koeficientą, negu jam iki perkėlimo buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas, tačiau visais šiame punkte nustatytais atvejais pareiginės algos koeficientas negali būti didesnis, negu tai pareigybei nustatytas didžiausias pareiginės algos koeficientas, arba mažesnis, negu tai pareigybei nustatytas mažiausias pareiginės algos koeficientas; jeigu iki valstybės tarnautojo, turinčio pavaldžių asmenų, pareigybei nustatyto didžiausio pareiginės algos koeficiento trūksta mažiau kaip 1 pareiginės algos koeficiento, į lygiavertes valstybės tarnautojo, turinčio pavaldžių asmenų, pareigas perkeliamam valstybės tarnautojui nustatomas tai pareigybei, į kurią yra perkeliama, nustatytas didžiausias pareiginės algos koeficientas;

VTĮ 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta, kad laikinai perkeliamam į žemesnes pareigas valstybės tarnautojui nustatoma jo iki perkėlimo turėta pareiginė alga.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojui skiriamos šios priemokos:

1) už pavadavimą, kai raštu pavedama laikinai atlikti ir kito valstybės tarnautojo ar darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybei nustatytas funkcijas, ar profesinės karo tarnybos kario pareigybei nustatytas funkcijas, išskyrus funkcijas, kurių valstybės tarnautojas negali atlikti dėl profesinės karo tarnybos specifikos. Priemokos už pavadavimą dydį nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, tačiau ši priemoka negali būti mažesnė kaip 10 procentų ir didesnė kaip 40 procentų pareiginės algos;

2) už papildomų užduočių, suformuluotų raštu, atlikimą, kai dėl to viršijamas įprastas darbo krūvis arba kai atliekamos pareigybės aprašyme nenumatytos funkcijos. Priemokos už papildomų užduočių atlikimą dydį nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, tačiau ši priemoka negali būti mažesnė kaip 10 procentų ir didesnė kaip 40 procentų pareiginės algos.

 Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemokų suma negali viršyti 40 procentų pareiginės algos.

Kaip matome, įstatyme nebeliko priemokų mokėjimo termino ribojimo, nustatytas tik vienas ribojimas – priemokos negali būti mažesnės kaip 10 procentų ir didesnės kaip 40 procentų pareiginės algos.

Pažymėtina, kad vienu metu valstybės tarnautojui galima skirti ir kelias tos pačios rūšies ar skirtingų rūšių priemokas, tačiau bendra priemokų suma neturi viršyti 40 procentų pareiginės algos dydžio.

Atkreipiame dėmesį, kad pagal VTĮ 30 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose esamą formuluotę valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui yra nustatyta pareiga, o ne teisė nustatyti valstybės tarnautojui priemoką, jeigu valstybės tarnautojas dirba VTĮ 30 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktuose nustatytomis sąlygomis.

Manytina, kad reiktų vengti tokių situacijų, kai politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui būtų pavedama atlikti karjeros valstybės tarnautojo funkcijas. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų paskirtis padėti politikams formuoti, koordinuoti politinių krypčių įgyvendinimą, o karjeros valstybės tarnautojai rūpinasi šiuo atveju vietos savivaldos funkcijų užtikrinimu. Seniūno nedarbingumo laikotarpiu jo funkcijos turėtų būti pavedamos kitam įstaigos karjeros valstybės tarnautojui.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ)  28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties, viršvalandinį darbą valstybės tarnautojams mokama Darbo kodekso 144 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka.

Valstybės tarnautojams, apmokant už viršvalandinį darbą turėtų būti taikomos šiuos klausimus reglamentuojančios Darbo kodekso (toliau – DK) 144 straipsnio 4 dalies nuostatos. Taigi valstybės tarnautojams, už viršvalandinį darbą mokamas ne mažesnis kaip pusantro valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis. Už viršvalandinį darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, ar viršvalandinį darbą naktį mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, o už viršvalandinį darbą švenčių dieną – ne mažesnis kaip du su puse darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis.

Pagal DK 144 straipsnio 5 dalies nuostatas, darbuotojo prašymu darbo poilsio ar švenčių dienomis laikas ar viršvalandinio darbo laikas, padauginti iš šio straipsnio 1–4 dalyse nustatyto atitinkamo dydžio, gali būti pridedami prie kasmetinių atostogų laiko.

Taigi nurodytu atveju, jeigu valstybės tarnautojui už viršvalandinį darbą poilsio dieną (pvz. poilsio dienos 4 viršvalandines valandas) jo prašymu bei vadovo sutikimu kompensuojama poilsio laiku pagal DK 144 straipsnio 5 dalį, tai jam šis darbas kompensuojamas tik prie kasmetinių atostogų laiko pridedant 1 kasmetinių atostogų dieną (gaunamą poilsio dieną dirbtą viršvalandinį laiką – 4 val.  padauginus iš dvigubo apmokėjimo už viršvalandinį darbą poilsio dieną), t. y. už viršvalandinį laiką dirbtą poilsio dieną jam nėra apmokama.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) pakeitimo įstatymas ir  jo įgyvendinimo nuostatos nenustato pareigos pakeisti pareiginės algos koeficientų tiems valstybės tarnautojams, kurie yra laikinai perkelti į aukštesnes pareigas iki šio įstatymo įsigaliojimo. Todėl manytume, kad ši nuostata turėtų būti taikoma tik valstybės tarnautoją perkeliant ar laikinai perkeliant į aukštesnes pareigas jau po VTĮ pakeitimo įsigaliojimo, t. y. nuo 2022 m. sausio 14 d.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 48 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kada valstybės tarnautojui turi būti išmokamos visos jam priklausančios piniginės išmokos, tame tarpe ir už nepanaudotas atostogas. VTĮ 48 straipsnio 5 dalis nenustato teisinio pagrindo atsiskaityti už nepanaudotas atostogas valstybės tarnautoją perkeliant laikinai, esant tarnybinei būtinybei, į kitas pareigas toje pačioje įstaigoje.

Nuo 2022-05-01 įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo  (toliau – VTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto papildymas nauju (d) papunkčiu, nustatančiu, kad valstybės tarnautojai turi teisę gauti įstatymų nustatytą darbo užmokestį, taip pat gauti įstatymų ir kitų teisės aktų pagrindu nustatytą atlyginimą „už veiklą einant valstybės ar savivaldybės valdomos įmonės ar jos dukterinės bendrovės kolegialaus organo nario pareigas. Už šiame papunktyje nurodytą veiklą atlyginama valstybės ar savivaldybės valdomos įmonės ar jos dukterinės bendrovės lėšomis Vyriausybės nustatyta tvarka“.

Minėtu VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto papildymu reglamentuojant valstybės tarnautojų, paskirtų (išrinktų) į valstybės ir savivaldybės valdomų įmonių, jų dukterinių bendrovių kolegialių organų narius, darbo apmokėjimą nustatoma, kad valstybės tarnautojams už šiame papunktyje nurodytą veiklą atlyginama valstybės ar savivaldybės valdomos įmonės ar jos dukterinės bendrovės lėšomis ta pačia Vyriausybės nustatyta tvarka kaip ir kitiems valstybės ar savivaldybių valdomų įmonių, jų dukterinių bendrovių kolegialių organų ir jų sudaromų komitetų nariams, kurie nėra valstybės tarnautojai. LR Vyriausybės  2022-08-03 nutarimu Nr. 794 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1092 „Dėl Valstybės įmonių ir savivaldybės įmonių valdybų narių atlygio skyrimo tvarkos aprašo patvirtinimo ir valdybos narių civilinės atsakomybės draudimo“ pakeitimo“ patvirtintas naujas Atlygio valstybės valdomų įmonių ir savivaldybių valdomų įmonių kolegialių organų nariams mokėjimo tvarkos aprašas, kurio 8.2 papunktis nustato, kad „valstybės tarnautojo, einančio valstybės valdomos bendrovės ar savivaldybės valdomos bendrovės kolegialaus organo nario pareigas, – ne mažesnis kaip 1/8 ir ne didesnis kaip 1/4 bendrovės vadovo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio“.

Taip pat patikslintas VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 7 punktas, jog valstybės tarnautojai turi teisę (be valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimo) būti paskirti (išrinkti) eiti pareigas įmonių, įstaigų, organizacijų, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, kolegialiuose organuose. Valstybės tarnautojai į valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių, jų dukterinių bendrovių kolegialius organus  atrenkami Kandidatų į valstybės ar savivaldybės įmonės, valstybės ar savivaldybės valdomos bendrovės ar jos dukterinės bendrovės kolegialų priežiūros ar valdymo organą atrankos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 631 „Dėl Kandidatų į valstybės ar savivaldybės įmonės, valstybės ar savivaldybės valdomos bendrovės ar jos dukterinės bendrovės kolegialų priežiūros ar valdymo organą atrankos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka.

Įsigaliojus minėtiems pakeitimams sudaromos teisinės prielaidos vienodam valstybės ir savivaldybės valdomų įmonių, jų dukterinių bendrovių kolegialių organų ir jų sudaromų komitetų narių darbo apmokėjimui, kas leidžia užtikrinti lygiateisiškumo principo realizavimą bei skatinti valstybės tarnautojus eiti valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių ir jų dukterinių bendrovių kolegialių organų ir šių organų sudaromų komitetų narių pareigas, pritraukiant tinkamų kompetencijų asmenis.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio nuostatomis, valstybės tarnautojo pareiginė alga turi būti ne mažesnė, negu tai pareigybei nustatytas mažiausias pareiginės algos koeficientas, ir ne didesnė, negu tai pareigybei nustatytas didžiausias pareiginės algos koeficientas. Pasikeitus Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedui ir nustačius aukštesnius buvusius mažiausius pareiginės algos koeficientus, valstybės tarnautojui, kuriam buvo nustatytas mažesnis, nei dabar yra mažiausias pareiginės algos koeficientas, jis turėtų būti padidinamas automatiškai iki naujai nustatyto mažiausio pareiginės algos koeficiento. Šiuo atveju tarnybinės veiklos vertinimas nereikalingas, t. y. koeficientas didinamas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 1 priedo pakeitimo įstatymu (2021 m. lapkričio 25 d. Nr. XIV-711).

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 28 straipsnio 2 dalimi, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties, viršvalandinį darbą valstybės tarnautojams mokama Darbo kodekso 144 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka. Valstybės tarnautojui už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą taikomas darbo užmokestis, susidedantis iš valstybės tarnautojui mokamų šio straipsnio 1 dalies 1 (pareiginė alga) ir 3 (priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ) punktuose numatytų darbo užmokesčio dalių.

Darbo kodekso  (toliau – DK) 144 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad už darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, ir už darbą švenčių dieną mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis. Taigi, valstybės tarnautojui už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, arba už darbą  švenčių dienomis pagal grafiką mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytu priedu už stažą dydžio. Atkreiptinas dėmesys, kad jeigu valstybės tarnautojui yra mokamos VTĮ 30 straipsnyje nustatytos priemokos, tai jos į apmokėjimą už  darbą poilsio arba švenčių dieną neįskaičiuojamos.

Pagal DK 144 straipsnio 5 dalies nuostatas, darbuotojo prašymu darbo poilsio ar švenčių dienomis laikas ar viršvalandinio darbo laikas, padauginus iš šio straipsnio 1–4 dalyse nustatyto atitinkamo dydžio, gali būti pridedami prie kasmetinių atostogų laiko. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamentas 2017-10-06 raštu Nr. (11.7-53) SD-5671 (šis raštas patikslintas 2021-08-26 Nr. 27G-1976) pateikė tokį išaiškinimą dėl DK 144 straipsnio 5 dalies taikymo: „Ši nuostata turėtų būti aiškinama įgyvendinant lankstumo principą ir darbuotojo bei darbdavio susitarimo teisę dėl alternatyvios kompensavimo formos poilsiu, už tą poilsį mokant dvigubai (suteikiant 2 apmokamas dienas). Kadangi sistemiškai aiškinant DK normas už švenčių ir poilsio dieną imperatyviai yra mokamas dvigubas tarifas, todėl darbuotojui pasirinkus, o darbdaviui sutikus, pvz., darbą poilsio, švenčių dienomis kompensuoti DK 144 str. 5 d. numatyta tvarka, t. y. jeigu šalys susitarė dėl alternatyvaus kompensavimo būdo (pasirinkus apmokamą poilsį), jam suteikiamos 2 poilsio dienos, kurios pridedamos prie kasmetinių atostogų ir apmokamos darbuotojo darbo užmokesčiu.“

Taigi nurodytu atveju, jeigu valstybės tarnautojas dirbo 2 poilsio dienas ir jo prašymu bei vadovo sutikimu šis darbo laikas kompensuojamas poilsio laiku pagal DK 144 straipsnio 5 dalį, tai jam šis darbas kompensuojamas tik prie kasmetinių atostogų laiko pridedant keturias kasmetinių atostogų dienas (gaunamas 2 dirbtas poilsio dienas padauginus iš dvigubo apmokėjimo poilsio dienomis), t. y. už dvi dirbtas poilsio dienas jam nėra apmokama.

Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, pareiginės algos koeficientas nuo 2019-01-01 nustatomas pagal VTĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalies nuostatas, tačiau į pareigas priimantis asmuo (Vyriausybė, Seimas, Prezidentas, savivaldybės taryba, ministras) turi teisę nustatyti ir didesnį pareiginės algos koeficientą (intervalo ribose), kadangi naujos redakcijos VTĮ 29 straipsnis nenustato pareiginės algos didinimo taisyklių politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams. Šiuo atveju įstatymas kalba apie pareiginės algos nustatymą, tokį sprendimą, manytume, turi įgyvendinti savivaldybės taryba.

Atsižvelgdami į Jūsų paklausime nurodytą informaciją, manytume, kad savivaldybės taryba, nustatydama administracijos direktoriui pareiginės algos koeficientą 16, nepažeidė teisės akto nuostatų. Tačiau, manytume, kad vienai pareigybei vienu metu negali būti patvirtinti du skirtingi pareiginės algos koeficientai. Manytume, kai atsilaisvins minėta pareigybė ir kai savivaldybės tarybai reikės nustatyti naujai priimamam administracijos direktoriui pareiginės algos koeficientą, tai taryba vadovaujantis VTĮ 29 straipsnio 1 dalimi ir nustatys konkretų (kitą, nei šiuo metu yra) pareiginės algos koeficientą.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams priedą už tarnybos stažą sudaro vienas procentas pareiginės algos už kiekvienus tarnybos Lietuvos valstybei metus.  Terminai apibrėžti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 14 straipsnyje. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad terminas, apibrėžtas tam tikru laikotarpiu, prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos arba įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia. Metais, mėnesiais ar savaitėmis apibrėžti terminai baigiasi atitinkamą metų, mėnesio ar savaitės dieną. Taigi, Jūsų nurodytu atveju už valstybei ištarnautus metus 1% reikia pradėti skaičiuoti nuo 2019-03-05.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – VTĮ) nedetalizuotas apmokėjimas už VTĮ 31 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą skatinimo priemonę –  suteiktas mokamas poilsio dienas arba atitinkamai sutrumpintą darbo laiką.

VTĮ skirtingai sprendžiamas darbo užmokesčio mokėjimo klausimas esant skirtingoms aplinkybėms, pvz., VTĮ 49 straipsnio 3 dalies 7 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojams yra garantuojamos einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis, kai valstybės tarnautojai, gavę tiesioginio vadovo rašytinį sutikimą, yra išvykę į sveikatos priežiūros įstaigą ir valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, o VTĮ 48 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos išeitinės išmokos yra atitinkamo vidutinio darbo užmokesčio dydžio.

Viešojo valdymo agentūros nuomone, kadangi VTĮ nėra išskirta, kad už valstybės tarnautojams suteiktas poilsio dienas būtų apmokama vidutiniu darbo užmokesčiu, už VTĮ 31 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą skatinimo priemonę (už suteiktas poilsio dienas arba atitinkamai sutrumpintą darbo laiką) turėtų būti mokamas valstybės tarnautojui nustatytas darbo užmokestis.

Pažymėtina, kad pagal VTĮ 49 straipsnio 3 dalies 2 punktą bei DK 107 straipsnio  4 dalį  kelionės į komandiruotę laikas įskaitomas į darbo laiką.

DK 107 straipsnio  4 dalyje nustatyta, kad į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas. Jeigu kelionė vyko po darbo dienos valandų, poilsio ar švenčių dieną, darbuotojas turi teisę į tokios pačios trukmės poilsį pirmą darbo dieną po kelionės arba šis poilsio laikas pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko, paliekant už šį poilsio laiką darbuotojo darbo užmokestį.

 DK 130 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jeigu darbdavys uždelsė atsiskaityti už kasmetines atostogas, laikotarpis, kurį buvo uždelsta atsiskaityti, pridedamas prie kitų kasmetinių atostogų, jeigu darbuotojas pateikė prašymą per pirmas tris darbo dienas po kasmetinių atostogų.

 Ši norma įtvirtina bendrąją taisyklę, kad už atostogų laikotarpį su darbuotoju atsiskaitoma iki atostogų pradžios. Pažymėtina, kad kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmę valstybės tarnautojams nustato VTĮ 42 straipsnis, o DK 130 straipsnio 2 dalies pagrindu pridėtoskasmetinių atostogų dienos į bendrą kasmetinių minimaliųjų atostogų dienų skaičių nėra įskaitomos.

Pažymėtina, kad darbuotojo pageidavimas (valia) dėl atostogų  pridėjimo  (tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį) turi būti aiškiai išreikštas darbdaviui raštu pateikiant prašymą per pirmas tris darbo dienas po kasmetinių atostogų.

Teisės aktai nereglamentuoja, nenustato taisyklių/tvarkos, kaip konkrečiai VTĮ nuostata dėl kvalifikacijos tobulinimo finansavimo ne didesne kaip valstybės tarnautojo vienos pareiginės algos dydžio suma per metus turėtų būti įgyvendinama.

Manytina, kad už valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimą atsakinga ne tik įstaiga, bet ir pats valstybės tarnautojas. Todėl į pareigas priimančiam asmeniui priėmus sprendimą finansuoti valstybės tarnautojui kvalifikacijos tobulinimą tam tikra suma, kuri turi būti ne didesnė kaip valstybės tarnautojo vienos pareiginės algos dydis, kvalifikacijos tobulinimo kursus/mokymus/seminarus ar pan. gali susirasti ir pats valstybės tarnautojas, tačiau už juos apmokėti turėtų įstaiga, kurios į pareigas priimančio asmens sprendimu valstybės tarnautojas ir gali tobulinti kvalifikaciją ir kuri valdo visą jai skirtą biudžetą, jį planuoja ir už jį atsiskaito.

Neturėtų būti formuojama praktika, kuomet patys valstybės tarnautojai susimoka už kvalifikacijos tobulinimą ir tik paskui į pareigas priimantis asmuo jam šias išlaidas kažkokiu būdu kompensuoja.

Kadangi kvalifikacijos tobulinimo finansavimo ir jo kompensavimo klausimas siejasi ne tik su personalo valdymu, bet ir su įstaigos finansų valdymu, čia taip pat svarbūs tampa ir teisės aktai, reglamentuojantys finansų valdymą, biudžeto tvarkymą, viešuosius pirkimus ir pan.

Pažymėtina, kad VTĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo prioritetus ir tvarką nustato Vyriausybė. Valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“, 7 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo formos yra šios:

1. savišvieta;

2. mokymasis veikloje – valstybės tarnautojui sudėtingų, kompleksinių užduočių atlikimas savarankiškai, su įstaigoje pareigas einančiu (-iais) asmeniu (-imis) ar mentoriumi, įstaigoje pareigas einančių asmenų mokymas ar pavadavimas, kurio metu įgyjamos naujos ar lavinamos turimos kompetencijos, žinios ir gebėjimai;

3. mokymasis iš kitų asmenų – valstybės tarnautojo naujų kompetencijų, žinių ir gebėjimų įgijimas ar turimų kompetencijų, žinių ir gebėjimų lavinimas komandiruočių, stažuočių, darbo grupių veiklos, projektų ir renginių metu, bendradarbystės centruose ar ugdomojo vadovavimo metu;

4. neformalusis švietimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad studijos universitete, siekiant įgyti magistro ar bakalauro laipsnį, yra formalusis švietimas, kaip tai apibrėžta Švietimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią formalusis švietimas – švietimas, vykdomas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas ir įregistruotas švietimo programas, kurias baigus įgyjamas pradinis, pagrindinis, vidurinis arba aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija arba pripažįstama kompetencija, reikalinga įstatymų reglamentuojamam darbui ar funkcijai atlikti. Formalusis švietimas nepatenka į valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo apibrėžtį, todėl studijos aukštojoje mokykloje, kolegijoje ir pan. negali būti finansuojamos iš biudžeto lėšų.

Vadovaujantis Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“, 11.4 papunkčiu, tiesioginis vadovas, atsižvelgdamas į kvalifikacijos vertinimo rezultatus, prireikus sudaro karjeros valstybės tarnautojo individualų kvalifikacijos tobulinimo planą. Teisės akte kvalifikacijos tobulinimo plano vykdymo ir atsiskaitymo už tame plane numatytos kvalifikacijos tobulinimą procedūra nėra nustatyta. Tačiau manytina, kad tiesioginis vadovas, sudaręs tokį planą, yra atsakingas už šio plano vykdymo koordinavimą, o valstybės tarnautojas yra atsakingas su sutartą kvalifikacijos tobulinimą. Valstybės tarnautojo kvalifikacija vėl bus vertinama tarnybinės veiklos vertinimo metu, kuomet jis savo pasiektais rezultatais ir veikla ir atsiskaitys tiesioginiam vadovui.

Vadovaujantis Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“, 11.4 papunkčio nuostata, tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas, atsižvelgdamas į kvalifikacijos vertinimo rezultatus, prireikus sudaro karjeros valstybės tarnautojo ir pakaitinio valstybės tarnautojo individualų kvalifikacijos tobulinimo planą.

Taigi, motyvuoto siūlymo IV skyriaus trečiasis skirsnis INDIVIDUALUS KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO PLANAS pildomas tik esant poreikiui ir nėra privalomas.

Vadovaujantis Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas), 11.7 papunkčiu bei Aprašo 1 ir 5 prieduose patvirtintomis tiesioginio vadovo motyvuoto siūlymo valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos kasmetinio/neeilinio vertinimo metu formomis, tiesioginiam vadovui įvertinus valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai ar nepatenkinamai, turi būti teikiamas tik vienas iš Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 8 ar 9 dalyje nustatytų siūlymų, tarp jų ir viena iš galimų skatinimo priemonių.

Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnyje reglamentuota, kad šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodyti siūlymai yra įgyvendinami į pareigas priimančio asmens sprendimu. Taip pat Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas), 60 punkte nurodyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo nustatytais terminais priima sprendimą dėl motyvuoto siūlymo įgyvendinimo. Aprašo 67 punkte reglamentuota, kad apie valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimą įgyvendinti ne motyvuotame siūlyme ar siūlyme pateiktą siūlymą arba vertinimo komisijos vertinimo išvadoje pateiktą siūlymą, o kitą Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 8 ar 9 dalyse nustatytą priemonę, valstybės tarnautojas informuojamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokio sprendimo priėmimo dienos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo po valstybės tarnautojo vertinimo labai gerai, nepatenkinamai ar vertinus jo veiklą tarnybinės veiklos vertinimo komisijoje priima sprendimą arba įgyvendinti tiesioginio vadovo ar vertinimo komisijos pateiktą siūlymą arba įgyvendinti kitokią, nei pasiūlė tiesioginis vadovas ar vertinimo komisija, poveikio priemonę. Priėmus sprendimą taikyti kitokią, nei siūlė tiesioginis vadovas, priemonę, valstybės tarnautojas su tokiu sprendimu supažindinamas.

Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose sudaromos vertinimo komisijos, kurios į pareigas priimančio asmens prašymu arba kreipiantis valstybės tarnautojui, nesutinkančiam su tiesioginio vadovo tarnybinės veiklos vertinimu, teikia į pareigas priimančiam asmeniui išvadą dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo. Taigi, vertinimo komisijoje valstybės tarnautojo veikla vertinama tik tada, jeigu to pageidauja jis pats arba į pareigas priimantis asmuo.

Atsižvelgdami į tai, kad, įsigaliojus naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymui, perskaičiuojant pareiginės algos koeficientą, šis turėjo būti nustatomas 2 skaitmenų po kablelio tikslumu, manytume, kad ir šiuo atveju gali būti keli skaičiai po kablelio.

Atsižvelgiant į tai, kad dėl pareiginės algos didinimo nustatytas tik galimas mažiausias koeficientas, t. y. ne mažiau kaip 0,5, manytina, kad galima siūlyti didinti bet kokiu koeficientu, patenkančiu į VTĮ 1 priede nurodytąjį intervalą.

Jeigu iki tai pareigybei nustatyto didžiausio pareiginės algos koeficiento trūksta mažiau kaip 0,5 pareiginės algos koeficiento, valstybės tarnautojui nustatomas tai pareigybei nustatytas didžiausias pareiginės algos koeficientas, Pvz., II įstaigų grupėje pareigas einančio vyriausiojo specialisto pareiginės algos koeficientas yra 12,7. Iki šiai pareigybei nustatyto didžiausio koeficiento – 13 – trūksta 0,3, tad vertinimo metu gali būti teikiamas siūlymas nustatyti didesnę pareiginę algą, taikant 0,3 didesnį koeficientą, t. y. didžiausią leistiną tai pareigybei.

Šio valstybės tarnautojo tarnybinė veikla bus vertinama kasmetinio vertinimo metu, t. y. kitų metų sausio mėnesį. Neeilinis tarnybinės veiklos vertinimas šiuo atveju negalimas, nes jis gali būti atliekamas tik praėjus 6 mėnesiams nuo kasmetinio vertinimo arba ėjus pareigas įstaigoje ne trumpiau kaip 6 mėnesius per kalendorinius metus, ir iki lapkričio 1 d. (grįžus į pareigas gegužės mėnesio pabaigoje, jis būtų ne anksčiau kaip lapkričio pabaigoje, t. y. po leistino termino).

Valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad į aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso karjeros valstybės tarnautojas, išskyrus kadencijai priimtą valstybės tarnautoją, gali būti perkeltas jį į pareigas priimančio asmens sprendimu tik tuo atveju, kai karjeros valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama labai gerai ir jis atitinka tos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 8 dalies 3 punkte reglamentuota, kad kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama labai gerai, tiesioginio vadovo motyvuotu siūlymu ir valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimu karjeros valstybės tarnautojas, išskyrus kadencijai priimtą valstybės tarnautoją, gali būti perkeliamas į aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, išskyrus pareigas, kurioms įstatymais nustatyta kadencija, toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Įstatymas nenustato, kad perkėlimas galimas tik į nuosekliai aukštesnes pareigas, todėl darytina išvada, kad vyriausiasis specialistas, jo tarnybinę veiklą įvertinus labai gerai, gali būti perkeliamas ir į skyriaus vedėjo pareigas, jeigu jis atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.

Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“, 27 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos neeilinis vertinimas atliekamas ir motyvuotas siūlymas į pareigas priimančiam asmeniui pateikiamas ne vėliau kaip iki einamųjų metų lapkričio 1 d. Vadovaujantis šia nuostata, jeigu iki kasmetinio vertinimo liko mažiau kaip 2 mėnesiai, neeilinis vertinimas nėra galimas.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 4 dalimi, valstybės tarnautojo tarnybinė veikla vertinama kiekvienais metais, jeigu jis ne trumpiau kaip 6 mėnesius per kalendorinius metus eina (ėjo) pareigas toje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje vertinama jo tarnybinė veikla. Taigi, valstybės tarnautojai grįžus iš tikslinius atostogų liepos pabaigoje (pareigas ėjus trumpiau kaip 6 mėnesius per kalendorinius metus), jos kasmetinis tarnybinės veiklos vertinimas neturi būti atliekamas. Turi būti tik susitarimas dėl einamųjų metų užduočių.

Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“, 64 punkto antrojoje pastraipoje nustatyta, kad motyvuotame siūlyme, siūlyme ar vertinimo komisijos išvadoje pateiktas siūlymas suteikti iki 5 mokamų poilsio dienų arba atitinkamai sutrumpinti darbo laiką, įgyvendinamas per vienus metus nuo šio punkto pirmojoje pastraipoje nurodyto sprendimo priėmimo dienos.

Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“, 43 punkto pirmojoje pastraipoje nustatyta, kad vertinimo komisija sudaroma iš ne mažiau kaip 5 valstybės tarnautojų, einančių pareigas toje pačioje įstaigoje, kaip ir valstybės tarnautojas, kurio tarnybinė veikla vertinama. Įstaigos vadovo tarnybinę veiklą vertinanti vertinimo komisija sudaroma iš skirtingų įstaigų ne žemesnės nei įstaigos vadovo, kurio tarnybinė veikla vertinama, pareigybių grupės valstybės tarnautojų. Kitokių nuostatų dėl komisijos narių statuso ir pan. nėra.

Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose (toliau – įstaigos) sudaromos vertinimo komisijos, kurios į pareigas priimančio asmens prašymu arba kreipiantis valstybės tarnautojui, nesutinkančiam su tiesioginio vadovo tarnybinės veiklos vertinimu, teikia į pareigas priimančiam asmeniui išvadą dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo. Taip pat Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“, 41 punkte reglamentuota, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo sudaro nuolatinę valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisiją.

Vadovaujantis šiomis nuostatomis, įstaigose turi būti sudaryta nuolatinė valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija, nepriklausomai nuo to, ar bus poreikis šiai komisijai organizuoti posėdį, ar ne.

Vadovaujantis Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas), 49, 50, 53 ir 54 punktais, valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo metu vertinimo komisija posėdyje nagrinėja valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą pagal motyvuotą siūlymą (Aprašo 1 priedas), priima sprendimus dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo ir dėl valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui teikiamo siūlymo bei surašo vertinimo komisijos išvadą (Aprašo 5 priedas). Vertinimo komisija, nagrinėdama valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, vertina valstybės tarnautojo pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus, vykdant nustatytas užduotis, kvalifikaciją ir gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat vertina tarnybinės veiklos gerinimo plano vykdymo rezultatus, jeigu toks planas buvo sudarytas. Po pokalbio vertinimo komisijos nariai aptaria būsimąjį valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimą ir priima sprendimą dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo. Vertinimo komisija, įvertinusi valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai arba nepatenkinamai, priima sprendimą dėl vieno iš Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 8 ar 9 dalyje nurodytų siūlymų pateikimo valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui. Vertinimo komisija, įvertinusi valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą gerai, siūlymų valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui neteikia.

Atsižvelgdami į tai, manytume, kad vertinimo komisija iš esmės nagrinėja valstybinės tarnautojo tarnybinę veiklą ir gali priimti kitą sprendimą dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo (labai gerai, gerai ar nepatenkinamai) ir pateikti kitą nei tiesioginio vadovo motyvuotame siūlyme pateiktą siūlymą.

Vadovaujantis Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas), 55–59 punktais, vertinimo komisija, atlikusi Aprašo 49.1–49.3 papunkčiuose nurodytus veiksmus (išnagrinėjusi valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą pagal motyvuotą siūlymą ir priėmusi sprendimus dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo ir dėl valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui teikiamo siūlymo), turi surašyti vertinimo komisijos išvadą, su kuria valstybės tarnautojas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo vertinimo komisijos išvados surašymo turi susipažinti. Jeigu valstybės tarnautojas dėl laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, atostogų ar kitų svarbių priežasčių negali susipažinti su vertinimo komisijos išvada, tą jis atlieka per 2 darbo dienas nuo šių priežasčių išnykimo dienos. Po susipažinimo vertinimo komisija vertinimo komisijos išvadą pateikia valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui. Vertinimo komisijos posėdis protokoluojamas (Aprašo 6 priedas) bei valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimo eigai fiksuoti daromas skaitmeninis garso įrašas.

Atsižvelgdami į tai, manytume, kad vertinimo komisijos dokumentai yra vertinimo komisijos išvada, vertinimo komisijos posėdžio protokolas ir skaitmeninis garso įrašas. Valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą vertinimo komisijoje įvertinus gerai, vertinimo komisijos išvada gali būti skundžiama teismui, nes būtent ši išvada sukelia teisines pasekmes valstybės tarnautojui.

Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama gerai, jo teisinė padėtis nesikeičia ir valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas yra baigiamas, išskyrus atvejus, kai valstybės tarnautojas nesutinka su tiesioginio vadovo tarnybinės veiklos vertinimu (t. y. vadovaujantis Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas)), 42 punkto pirmąja pastraipa, valstybės tarnautojas, nesutinkantis su tiesioginio vadovo atliktu tarnybinės veiklos vertinimu, per 5 darbo dienas nuo susipažinimo su motyvuotu siūlymu dienos, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui gali pateikti rašytinį kreipimąsi su prašymu, kad jo tarnybinę veiklą įvertintų vertinimo komisija).

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 8 ir 9 dalimi, siūlymai teikiami ir įgyvendinami tik tais atvejais, kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama labai gerai arba nepatenkinamai.

Atsižvelgiant į tai, manytume, kad valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertinus gerai, į pareigas priimantis asmuo sprendimo nepriima, o vertinimo procedūra baigiama, kai valstybės tarnautojas Aprašo nustatyta tvarka susipažįsta su tiesioginio vadovo užpildytu motyvuotu siūlymu arba vertinimo komisijos išvada, jeigu jo tarnybinė veikla buvo vertinta vertinimo komisijoje.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertinus gerai teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka gali būti skundžiamas tiesioginio vadovo užpildytas motyvuotas siūlymas arba vertinimo komisijos išvada, jeigu valstybės tarnautojo tarnybinė veikla buvo vertinta vertinimo komisijoje (2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. AS248-223/2007, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 12, 2007 m., p. 103-106; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas; Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 23, 2012, p. 630-631).

Valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertinus labai gerai arba nepatenkinamai teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka gali būti skundžiamas į pareigas priimančio asmens sprendimas.

Vertinimo komisijos sprendimas dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo įforminamas vertinimo komisijos išvadoje, kurios forma patvirtinta Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas), 5 priede. Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo apskundimo tvarka nurodyta Aprašo 68 punkte, kuriame nustatyta, kad ginčai dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Įvertinus valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą gerai į pareigas priimančio asmens sprendimas nepriimamas. 

Vadovaujantis Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas) 49.4 papunkčiu ir 55 punktais, vertinimo komisija, atlikusi Aprašo 49.1–49.3 papunkčiuose nurodytus veiksmus, surašo vertinimo komisijos išvadą. Aprašo 56 ir 57 punktuose nustatyta, kad valstybės tarnautojas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo vertinimo komisijos išvados surašymo susipažįsta su vertinimo komisijos išvada. Jeigu valstybės tarnautojas dėl laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, atostogų ar kitų svarbių priežasčių negali susipažinti su vertinimo komisijos išvada, tą jis atlieka per 2 darbo dienas nuo šių priežasčių išnykimo dienos. Atlikus šiuos veiksmus, vertinimo komisijos išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui.

Atsižvelgdami į tai, manytume, kad vertinimo komisija visais atvejais (įvertinusi labai gerai, gerai ar nepatenkinamai) turi surašyti vertinimo komisijos išvadą, su kuria valstybės tarnautojas, vadovaudamasis Aprašo 56 punktu, turi susipažinti šiame punkte nustatytais terminais. Vadovaujantis Aprašo 68 punktu, ginčai dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas), 45 punkte nustatyta, kad vertinimo komisijos darbo forma – posėdžiai. Sprendimą dėl vertinimo komisijos posėdžio datos ir laiko priima vertinimo komisija. Šis posėdis turi įvykti ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens rašytinio prašymo ar valstybės tarnautojo rašytinio kreipimosi pateikimo vertinimo komisijai dienos, išskyrus Aprašo 52 punkto pirmojoje pastraipoje nustatytus atvejus (jeigu valstybės tarnautojas, kurio tarnybinė veikla vertinama, dėl laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, atostogų ar kitų svarbių priežasčių negali dalyvauti vertinimo komisijos posėdyje ir nėra galimybės pokalbiui vykti telekomunikacijų galiniais įrenginiais, vertinimo komisijos posėdis atidedamas iki to laiko, kol išnyks priežastys, dėl kurių valstybės tarnautojas negali dalyvauti vertinimo komisijos posėdyje).

Aprašo 55 punkte nustatyta, kad vertinimo komisija, atlikusi Aprašo 49.1–49.3 papunkčiuose nurodytus veiksmus, surašo vertinimo komisijos išvadą. Šioje nuostatoje nenustatytas atskiras terminas vertinimo komisijos išvados surašymui.

Atsižvelgdami į tai, manytume, kad vertinimo komisijos išvada surašoma Aprašo 45 punkte nustatytais terminais. Vertinimo komisijos išvada surašoma ir tais atvejais, kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama gerai.

Teisės aktai, reglamentuojantys valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą, klaidų ištaisymo nereglamentuoja. Atsižvelgdami į tai, manytume, kad klaidos vertinimo komisijos protokole galėtų būti ištaisomos bendra klaidų taisymo tvarka (galimai pateikus ir tarnybinį pranešimą). Vadovaujantis Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“, 13 punktu, prireikus valstybės tarnautojui, įstaigai ar įstaigos padaliniui nustatytas užduotis tiesioginis vadovas gali vieną kartą einamaisiais metais pakeisti ar papildyti, bet ne vėliau kaip likus 3 mėnesiams iki valstybės tarnautojų kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo. Šiuo atveju keičiamas ar pildomas motyvuoto siūlymo I skyrius „Pasiekti ir planuojami tarnybinės veiklos rezultatai“, išskyrus skiltį „Pagrindiniai praėjusių metų tarnybinės veiklos rezultatai“.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 8 ir 9 dalimi, siūlymai teikiami ir įgyvendinami tik tais atvejais, kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama labai gerai arba nepatenkinamai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertinus gerai teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka gali būti skundžiamas tiesioginio vadovo užpildytas motyvuotas siūlymas arba vertinimo komisijos išvada, jeigu valstybės tarnautojo tarnybinė veikla buvo vertinta vertinimo komisijoje (2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. AS248-223/2007, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 12, 2007 m., p. 103-106; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas; Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 23, 2012, p. 630-631).

Valstybės tarnybos įstatymas ir Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ išimčių tokiu atveju nenumato, todėl manytina, kad net ir tuo atveju, kai moteris greitu laiku išeis nėštumo ir gimdymo atostogų, užduotis formuluoti reikėtų.

Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas), 6 punktas reglamentuoja veiksmus, kuriuos turi atlikti valstybės tarnautojas, kurio tarnybinė veikla vertinama. Aprašo 6.1 papunktyje nurodyta, kad valstybės tarnautojas užpildo Motyvuoto siūlymo I skyriaus „Pasiekti ir planuojami tarnybinės veiklos rezultatai“ skiltį „Pagrindiniai praėjusių metų tarnybinės veiklos rezultatai“, nurodydamas (aprašydamas) pagrindinius praėjusių metų tarnybinės veiklos rezultatus, atitinkamai vykdant valstybės tarnautojui arba vadovaujamam įstaigos administracijos ar struktūriniam padaliniui suformuluotas užduotis. Daugiau detalizuota nieko nėra. Todėl manytina, kad esant poreikiui komentarai/išsamesnis aprašymas gali būti pateikiami, bet jie nėra privalomi.

Aprašo 6.4 papunktyje reglamentuota, kad valstybės tarnautojas pasiūlo einamųjų metų užduotis (pildo Motyvuoto siūlymo I skyriaus „Pasiekti ir planuojami tarnybinės veiklos rezultatai“ skiltį „Einamųjų metų užduotys ir pasiektų rezultatų, vykdant nustatytas užduotis, vertinimo rodikliai“). 

Taip pat Aprašo 11.1 papunktyje nustatyta, kad tiesioginis vadovas prireikus patikslina Motyvuoto siūlymo I skyriaus „Pasiekti ir planuojami tarnybinės veiklos rezultatai“ skiltyje „Pagrindiniai praėjusių metų tarnybinės veiklos rezultatai“ valstybės tarnautojo nurodytus (aprašytus) tarnybinės veiklos rezultatus, nustato einamųjų metų užduotis, pasiektų tarnybinės veiklos rezultatų, vykdant nustatytas užduotis, vertinimo rodiklius ir riziką, kuriai esant nustatytos užduotys gali būti neįvykdytos. Taigi, einamųjų metų užduotis pildo ir valstybės tarnautojas, ir jo tiesioginis vadovas.

Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 10 punkte nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas statutiniams valstybės tarnautojams.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 4 dalimi, valstybės tarnautojo tarnybinė veikla vertinama kiekvienais metais, jeigu valstybės tarnautojas ne trumpiau kaip 6 mėnesius per kalendorinius metus eina pareigas toje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje yra vertinama jo tarnybinė veikla. Todėl, jeigu 2022 m. valstybės tarnautojas ėjo karjeros tarnautojo pareigas tik 1,5 mėn., o prieš tai buvo pareigūnu, jo tarnybinė veikla už 2022 m. nėra vertinama.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 4 dalimi, valstybės tarnautojo tarnybinė veikla vertinama kiekvienais metais, jeigu valstybės tarnautojas ne trumpiau kaip 6 mėnesius per kalendorinius metus eina pareigas toje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje yra vertinama jo tarnybinė veikla. Taigi, 6 mėn. terminas siejamas su pareigų ėjimu įstaigoje, o ne konkrečiomis pareigomis.

Neeilinio vertinimo atlikimas neturi reikšmės kasmetiniam vertinimui. Kasmetinis vertinimas turi būti atliekamas nepriklausomai nuo to, buvo ar nebuvo atliekamas neeilinis vertinimas. Taip pat teisės aktuose nėra nustatyto termino, kiek laiko turi praeiti nuo neeilinio vertinimo iki kasmetinio.

Taigi, minimu atveju valstybės tarnautojo, kurio tarnybinė veikla buvo vertinta neeilinio vertinimo metu ir kuris gruodžio mėnesį buvo perkeltas į kitas pareigas, kasmetinis vertinimas turi būti atliekamas.

Teismo kancleris ir struktūrinių padalinių vadovai yra karjeros valstybės tarnautojai, todėl ir vertinami, kaip karjeros valstybės tarnautojai. Jiems netaikomas 360 laipsnių kompetencijų vertinimas. Karjeros valstybės tarnautojai pildo Motyvuotą siūlymą pagal Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas) 1 priedą ir įsivertina pareigybės aprašyme nustatytas kompetencijas, pildydami Karjeros valstybės tarnautojo ir pakaitinio valstybės tarnautojo kvalifikacijos vertinimo pagal pareigybės aprašyme nustatytas kompetencijas formą (Aprašo 3 priedas).

Vadovaujantis Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo 67 punktu, į pareigas priimantis asmuo gali įgyvendinti ir kitokį nei tiesioginio vadovo pateiktą siūlymą, t. y. gali pritaikyti kitą Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 8 ar 9 dalyse nustatytą priemonę (įvertinus valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai arba nepatenkinamai), pavyzdžiui, vietoj siūlomo koeficiento padidinimo suteikti mokamų poilsio dienų ar pan. Apie tai valstybės tarnautojas turi būti informuojamas per 3 darbo dienas nuo tokio sprendimo priėmimo dienos. 

Jeigu įstaigoje, pavyzdžiui, 2022 m., šis valstybės tarnautojas ėjo pareigas trumpiau kaip 6 mėnesius, jo tarnybinė veikla nėra vertinama ir tik susitariama su tiesioginiu vadovu dėl einamųjų metų užduočių. Valstybės tarnautojas turi pasiūlyti tiesioginiam vadovui einamųjų metų užduotis, jų vertinimo rodiklius ir nusimatyti galimą riziką, užpildydamas einamųjų metų užduočių anketą Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje (VATIS).

Valstybės tarnybos įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad Valstybės tarnautojų registre (toliau – VATARAS) kaupiami duomenys apie valstybės politikus, valstybės pareigūnus ir profesinės karo tarnybos karius tiek, kiek reikalinga jų tarnybiniams pažymėjimams ar kitokioms elektroniniu parašu pasirašyti skirtoms priemonėms pagaminti arba jiems pavaldžių valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimui atlikti ir pareigybėms aprašyti bei vertinti.

Taigi, įstaigos vadovo – pareigūno – duomenys VATARAS turėtų būti ir jis galėtų atlikti jam pavaldžių valstybės tarnautojų veiklą Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje (VATIS).

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 4 dalimi, kasmetinis valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas atliekamas, jeigu valstybės tarnautojas ėjo pareigas toje įstaigoje ne trumpiau kaip 6 mėn. per kalendorinius metus. Į šį terminą įskaičiuojamos bet kokios valstybės tarnautojo pareigos – pakaitinio, karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo (t. y. tos, kurių veikla vertinama pagal Valstybės tarnybos įstatymą). Minimu atveju asmuo X metais ėjo pareigas įstaigoje kaip valstybės tarnautojas ilgiau kaip 6 mėn., todėl jo tarnybinė veikla kasmetinio vertinimo metu turi būti vertinama.

Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 2–3 dalyse nustatyta, kad vertinimo tikslas yra kiekvienais metais įvertinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją ir gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir pasiektus rezultatus, vykdant jam, jo vadovaujamai įstaigai ar struktūriniam padaliniui suformuluotas užduotis. Pagal teisinį reglamentavimą, papildomi darbai atskirai nėra vertinami ir nėra rašomi į Motyvuotą siūlymą. Vertinamos tik tos užduotys ir jų rezultatas, dėl kurių buvo susitarta. Kitų svarbių užduočių vykdymas gali būti vertinamas, vertinant gebėjimą vykdyti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir kvalifikaciją.

Pažymėtina, kad jei metų eigoje numatytos užduotys praranda svarbą ir aktualumą ir atsiranda svarbesnių užduočių, yra galimybė užduotis 1 kartą per metus pakeisti.

Minimas asmuo kaip valstybės tarnautojas įstaigoje išdirbo mažiau kaip 6 mėn. per kalendorinius metus, todėl jo vertinimas nėra atliekamas. Pildoma tik susitarimo dėl užduočių einamiesiems metams anketa.

Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“, 1 priedo II skyriaus lentelėje nurodyta, kad rezultatai vertinami 2, jeigu valstybės tarnautojas įvykdė užduotis pagal vertinimo rodiklius arba įvykdė iš dalies* (* iš dalies suprantama, kad valstybės tarnautojas, kurio tarnybinė veikla vertinama, užduočių neįvykdė dėl rizikos, kuriai esant nustatytos užduotys gali būti neįvykdytos). Taigi, minimu atveju galėtų būti vertinama 2, nes užduotis neįvykdyta dėl numatytos rizikos.

Manytina, kad esant galimybei atlikti savo veiklos vertinimą turint nedarbingumą, tą padaryti valstybės tarnautojas gali. Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas), 7 punktas nustato, kad jeigu valstybės tarnautojas dėl laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, atostogų ar kitų svarbių priežasčių negali atlikti Aprašo 6 punkte nurodytų veiksmų, juos valstybės tarnautojas atlieka per 5 darbo dienas nuo šių priežasčių išnykimo dienos. Tai reiškia, kad jis, jei gali, tuos veiksmus atlieka ir turėdamas nedarbingumą, atostogaudamas ir pan. Taip pat Aprašo 8 punkte yra numatyta, kad pokalbis su tiesioginiu vadovu gali vykti ir nuotoliniu būdu – naudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, todėl ir ši procedūra galėtų būti atliekama nedarbingumo laikotarpiu.

Kasmetinio vertinimo metu valstybės tarnautojas yra vertinamas atsižvelgiant į tas pareigas, kurias jis šiuo metu užima. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad turi būti vertinama veikla, vykdyta visais kalendoriniais metais. Tad turėtų būti įvertinta ir veikla, vykdyta valstybės tarnautojui einant pareigas iki perkėlimo (t. y. iki sausio 27 d.).

Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 8 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad jeigu iki tai pareigybei nustatyto didžiausio pareiginės algos koeficiento trūksta mažiau kaip 0,5 pareiginės algos koeficiento, valstybės tarnautojui nustatomas tai pareigybei nustatytas didžiausias pareiginės algos koeficientas. Taigi, tokia priemonė gali būti taikoma ir toks siūlymas gali būti įgyvendinamas – padidinti pareiginės algos koeficientą iki maksimalaus, nustatant ne 0,5 didesnį, o šiuo minimu atveju 0,3 didesnį koeficientą.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 4 dalimi, valstybės tarnautojo tarnybinė veikla vertinama kasmetinio vertinimo metu, jeigu jis toje įstaigoje pareigas ėjo (o ne užėmė konkrečias pareigas) ne trumpiau kaip 6 mėnesius per kalendorinius metus. Todėl, jeigu jis buvo perkeltas į kitas pareigas tarnybinio kaitumo būdu ar esant tarnybinei būtinybei toje pačioje įstaigoje ir per kalendorinius metus kaip valstybės tarnautojas šioje įstaigoje ėjo pareigas ilgiau kaip 6 mėnesius, jo tarnybinė veikla turi būti vertinama. Jo veiklą vertina tiesioginis vadovas – tas, kuris yra vadovas vertinimo metu.

Teisės aktai tokių apribojimų nenustato. Tarnybinės nuobaudos turėjimas tiesiogiai nesusijęs su kasmetiniu tarnybinės veiklos vertinimu, todėl net ir ją turint galimas vertinimas labai gerai.

Pareigybės aprašyme nustatytas pakankamas kompetencijų lygis reiškia, kad minimaliai toks jis turėtų būti, kad valstybės tarnautojas galėtų vykdyti funkcijas. Valstybės tarnautojui įsivertinant kompetencijas, taip pat ir jas įvertinant tiesioginiam vadovui, gali būti įvertinama, kad kompetencijos yra aukštesnio ar žemesnio lygio nei pareigybės aprašyme nustatytas pakankamas jų lygis.

Taip, pagal dabartinį teisinį reglamentavimą, valstybės tarnautojams suformuluotos užduotys nėra skelbiamos. Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad įstaigos vadovo ir karjeros valstybės tarnautojo, einančio valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos administracijos ar struktūrinio padalinio vadovo (toliau – įstaigos padalinio vadovas) pareigas, tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – kiekvienais metais nustatyta tvarka įvertinti jo kvalifikaciją ir gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir pasiektus rezultatus, vykdant atitinkamai jo vadovaujamai valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai arba vadovaujamam įstaigos padaliniui suformuluotas užduotis. Manytume, įstaigai, struktūriniam padaliniui užduotys formuluojamos per jų vadovus. Todėl turi būti skelbiamos įstaigų vadovams ir struktūrinių padalinių vadovams suformuluotos užduotys.

Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“, 8 punkte reglamentuota, kad pokalbis, valstybės tarnautojui ir tiesioginiam vadovui susitarus, gali vykti ir telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Tai ypač aktualu ir skatintina, pvz., karantino laikotarpiu.

Mokamos poilsio dienos nėra atostogos. Valstybės tarnautojui nespėjus jomis pasinaudoti iki perkėlimo į kitą įstaigą, šios dienos dingsta (jos neperkeliamos į kitą įstaigą), taip pat už jas nereikia atsiskaityti pinigais, kaip tai daroma nepanaudotų atostogų atveju.

Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas), 11.4 papunktyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo kvalifikacija yra vertinama pagal Aprašo 1 priede nustatytus kvalifikacijos vertinimo kriterijus, taip pat pagal pareigybės aprašyme nustatytas kompetencijas. Tačiau kompetencijų vertinimo rezultatas į bendrą tarnybinės veiklos vertinimo balą nėra įskaičiuojamas ir naudojamas tik kvalifikacijos tobulinimo poreikiui nustatyti. Šiame papunktyje nurodyta, kad kvalifikacijos tobulinimo planas sudaromas prireikus. Tai reiškia, kad jeigu tiesioginis vadovas valstybės tarnautojo kvalifikaciją įvertina gerai ar labai gerai, jei kompetencijos yra vertinamos kaip pakankamos ir tobulinti kvalifikaciją, ugdyti tam tikras kompetencijas būtinybės nėra, tai šis planas gali būti nesudaromas.

Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“, 42 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas, nesutinkantis su tiesioginio vadovo atliktu tarnybinės veiklos vertinimu, per 5 darbo dienas nuo susipažinimo su Motyvuotu siūlymu valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui gali pateikti rašytinį kreipimąsi su prašymu, kad jo tarnybinę veiklą įvertintų vertinimo komisija. Todėl, norint, kad veikla būtų vertinama vertinimo komisijoje, pažymėti apie nesutikimą Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje (VATIS) nepakanka.

Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas), 42 punkte reglamentuota, kad valstybės tarnautojas, nesutinkantis su tiesioginio vadovo atliktu tarnybinės veiklos vertinimu, rašytinį kreipimąsi su prašymu, kad jo tarnybinę veiklą vertintų vertinimo komisija, į pareigas priimančiam asmeniui gali pateikti per 5 darbo dienas nuo susipažinimo su Motyvuotu siūlymu. Į pareigas priimantis asmuo šį kreipimąsi vertinimo komisijai kasmetinio vertinimo metu turi pateikti per 5 darbo dienas pasibaigus kasmetinio vertinimo terminui, t. y. nuo vasario 20 d. Vadovaujantis Aprašo 45 punkto nuostata, vertinimo komisija posėdį turi organizuoti ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo rašytinio kreipimosi pateikimo vertinimo komisijai dienos.

Tiek Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalies, tiek Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas), 42 punkto nuostatos nustato, kad valstybės tarnautojas gali rašytiniu kreipimusi prašyti, kad jo veikla būtų vertinama vertinimo komisijoje tuo atveju, kai jis nesutinka su tiesioginio vadovo atliktu tarnybinės veiklos vertinimu. Kas konkrečiai turima omenyje šiuo atveju sakant „tarnybinės veiklos vertinimas“, nėra detalizuojama. Kaip atliekamas tiesioginio vadovo vykdomas vertinimas, reglamentuota Aprašo 11 punkte. Vadovaujantis minėtu punktu, tiesioginio vadovo atliekama tarnybinės veiklos vertinimo procedūra apima ne tik bendrojo vertinimo įrašymą, bet ir atskirų dalykų, t. y. pasiektų rezultatų, gebėjimų vykdyti funkcijas, kvalifikacijos (tarp jų ir kompetencijų) vertinimą, įskaitant ir komentarų įrašymą tais atvejais, kai tiesioginio vadovo vertinimas nesutampa su paties valstybės tarnautojo įsivertinimu, bei atitinkamo siūlymo pateikimą. Tačiau abejotina, ar komisija galėtų daryti įtaką ir pakeisti tiesioginio vadovo pateiktus komentarus/argumentus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad į pareigas priimantis asmuo tiesioginio vadovo Motyvuotame siūlyme pateiktą siūlymą gali įgyvendinti arba priimti kitokį sprendimą, įgyvendindamas kitą, nei siūlo tiesioginis vadovas, Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 8 ar 9 dalyse nustatytą priemonę. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad valstybės tarnautojas gali kreiptis į vertinimo komisiją, kad ši įvertintų jo tarnybinę veiklą tik tais atvejais, kai jis nesutinka su tiesioginio vadovo Motyvuotame siūlyme parašytu bendruoju vertinimu (gerai ar nepatenkinamai).

Vadovaujantis 2021 m. vasario 15 d. Vidaus reikalų ministerijos rašte Nr. 1D-861 Valstybės tarnybos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktu išaiškinimu, šiame punkte nustatytas galutinis sprendimo dėl motyvuotame siūlyme pateikto siūlymo įgyvendinimo terminas, tačiau formuluotė „ne vėliau kaip per 5 darbo dienas“ leidžia daryti išvadą, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo sprendimą dėl siūlymo įgyvendinimo gali priimti ir anksčiau, t. y. iš karto po vertinimo atlikimo, nelaukdamas vasario 20 dienos, kas, beje, būtų pagrįsta ir teisinga vertinamojo atžvilgiu, nes būtų galima kuo greičiau paskatinti asmenį Valstybės tarnybos įstatyme numatytomis skatinimo priemonėmis, kai tarnybinė veikla įvertinama labai gerai.

Vadovaujantis 2021 m. vasario 15 d. Vidaus reikalų ministerijos rašte Nr. 1D-861 Valstybės tarnybos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktu išaiškinimu, Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“, nereglamentuojami įstaigos vidinių dokumentų valdymo procesai, t. y. veiksmai / procedūros, būdai ir priemonės, kuriais remiantis motyvuoti siūlymai pateikiami į pareigas priimančiam asmeniui, taip pat nereglamentuojamos į pareigas priimančio asmens sprendimo formos. 

Siūlytini du galimi motyvuotų siūlymų pateikimo į pareigas priimančiam asmeniui variantai:

arba 1 variantas: kadangi personalo valdymo specialistas turi galimybę Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje (VATIS) matyti ir atsispausdinti arba išsisaugoti elektronine forma užpildytus motyvuotus siūlymus, taip pat formuoti motyvuotų siūlymų duomenų ataskaitas ar sąrašus, į pareigas priimančiam asmeniui galima pateikti bendrą motyvuotų siūlymų sąrašą. Šio sąrašo, kaip oficialaus dokumento, gali būti pateikiamas tiek popierinis variantas, tiek elektroninis variantas, pastarąjį įvedant į dokumentų valdymo sistemą; į pareigas priimantis asmuo savo valią dėl to, ar pritaria pateiktiems siūlymams, galėtų išreikšti rezoliucija. Šiuo atveju motyvuoti siūlymai saugomi VATIS;

arba 2 variantas: į pareigas priimančiam asmeniui pateikti motyvuotus siūlymus, parengtus kaip oficialius dokumentus. Šiuo atveju motyvuotų siūlymų turinys turėtų būti perkeltas į dokumentų valdymo sistemą, t. y. motyvuoti siūlymai turėtų būti pasirašyti el. parašu tiek vertinamojo, tiek jo tiesioginio vadovo, užregistruoti ir dokumentų valdymo sistemos priemonėmis pateikti į pareigas priimančiam asmeniui, kad jis priimtų sprendimą. Jei įstaiga neturi dokumentų valdymo sistemos ar nenumato rengti oficialiojo elektroninio dokumento, tuomet gali būti teikiamas popierinės formos dokumentas. Oficialieji dokumentai (pasirašyti motyvuoti siūlymai ar sąrašas su motyvuotų siūlymų duomenimis) įregistruojami Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-118 „Dėl Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“, nustatyta tvarka.

Į pareigas priimančio asmens sprendimas įgyvendinti motyvuotame siūlyme pateiktą siūlymą turėtų būti išreikštas į pareigas priimančio asmens įsakymo dėl personalo forma.

Vadovaujantis 2021 m. vasario 15 d. Vidaus reikalų ministerijos rašte Nr. 1D-861 Valstybės tarnybos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktu aiškinimu, Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“, nereglamentuojami įstaigos vidinių dokumentų valdymo procesai, t. y. veiksmai / procedūros, būdai ir priemonės, kuriais remiantis motyvuoti siūlymai pateikiami į pareigas priimančiam asmeniui, taip pat nereglamentuojamos į pareigas priimančio asmens sprendimo formos. 

Siūlytini du galimi motyvuotų siūlymų pateikimo į pareigas priimančiam asmeniui variantai:

arba 1 variantas: kadangi personalo valdymo specialistas turi galimybę VATIS matyti ir atsispausdinti arba išsisaugoti elektronine forma užpildytus motyvuotus siūlymus, taip pat formuoti motyvuotų siūlymų duomenų ataskaitas ar sąrašus, į pareigas priimančiam asmeniui galima pateikti bendrą motyvuotų siūlymų sąrašą. Šio sąrašo, kaip oficialaus dokumento, gali būti pateikiamas tiek popierinis variantas, tiek elektroninis variantas, pastarąjį įvedant į dokumentų valdymo sistemą; į pareigas priimantis asmuo savo valią dėl to, ar pritaria pateiktiems siūlymams, galėtų išreikšti rezoliucija. Šiuo atveju motyvuoti siūlymai saugomi Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje (VATIS);

arba 2 variantas: į pareigas priimančiam asmeniui pateikti motyvuotus siūlymus, parengtus kaip oficialius dokumentus. Šiuo atveju motyvuotų siūlymų turinys turėtų būti perkeltas į dokumentų valdymo sistemą, t. y. motyvuoti siūlymai turėtų būti pasirašyti el. parašu tiek vertinamojo, tiek jo tiesioginio vadovo, užregistruoti ir dokumentų valdymo sistemos priemonėmis pateikti į pareigas priimančiam asmeniui, kad jis priimtų sprendimą. Jei įstaiga neturi dokumentų valdymo sistemos ar nenumato rengti oficialiojo elektroninio dokumento, tuomet gali būti teikiamas popierinės formos dokumentas. Oficialieji dokumentai (pasirašyti motyvuoti siūlymai ar sąrašas su motyvuotų siūlymų duomenimis) įregistruojami Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-118 „Dėl Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“, nustatyta tvarka.

Į pareigas priimančio asmens sprendimas įgyvendinti motyvuotame siūlyme pateiktą siūlymą turėtų būti išreikštas į pareigas priimančio asmens įsakymo dėl personalo forma.“

Vadovaujantis 2021 m. vasario 15 d. Vidaus reikalų ministerijos rašte Nr. 1D-861 Valstybės tarnybos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktu išaiškinimu, parengti oficialieji dokumentai (popieriniai ar elektroniniai) tvarkomi laikantis Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-118 ,,Dėl Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“,  nustatytų reikalavimų ir Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės, patvirtintos Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 ,,Dėl Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“, 7.2 ir 7.9.1 papunkčiuose nustatytų saugojimo terminų. Su tarnybinės veiklos vertinimu susiję dokumentai turi būti saugomi tiek pat, kiek saugomi asmens bylos dokumentai, todėl motyvuoti siūlymai galėtų būti saugomi kartu su kitais asmens bylos dokumentais 10 metų (pasibaigus tarnybos (darbo) santykiams), jei nėra sudaroma atitinkama elektroninių dokumentų byla ar aptariami dokumentai nėra priskiriami mišriai bylai.

Vadovaujantis 2021 m. vasario 15 d. Vidaus reikalų ministerijos rašte Nr. 1D-861 Valstybės tarnybos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktu išaiškinimu, valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas, atliekamas vertinimo komisijos, reglamentuotas Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ toliau – Aprašas) V skyriuje.

Aprašo 45 punkte nustatyta, kad vertinimo komisijos darbo forma – posėdžiai. Komisijos darbo procesai Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje (toliau – VATIS) Aprašo nuostatose nereglamentuojami, taigi įstaigos pačios gali nuspręsti rengti kontaktinius ar nuotolinius posėdžius, juo labiau, kad Aprašo 51 ir 52 punktų nuostatuose leidžiama vertinamajame posėdyje dalyvauti ir naudojantis telekomunikacijų galiniais įrenginiais.

Aprašo 49.4 papunktyje nustatyta, kad tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo metu vertinimo komisija posėdyje surašo Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos išvadą (toliau – išvada). Aprašo 58 punkte nustatyta, kad vertinimo komisijos posėdis yra protokoluojamas. 

Pabrėžtina, kad Aprašo nuostatuose nereglamentuota, kokiu būdu turi būti užpildomi pirmiau nurodyti su komisijos vertinimu susiję dokumentai. Kadangi šiuo metu nėra techninių galimybių šiuos dokumentus užpildyti VATIS, manytina, kad tiek išvada, tiek protokolas turėtų būti užpildomi raštu ir pasirašomi įstaigoje veikiančios dokumentų valdymo sistemos priemonėmis (kai organizuojamas nuotolinis posėdis) arba įstaigos sprendimu (pasirinkimu) sudaromi popierinės formos dokumentai.

Valstybės tarnybos valdymo informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 1V-235 ,,Dėl Valstybės tarnybos valdymo informacinės sistemos nuostatų patvirtinimo“, 19.23.1 papunktyje nustatyta, kad VATIS duomenų bazėje tvarkomi šie su vertinimu susiję duomenys: tiesioginio vadovo motyvuoto siūlymo, kvalifikacijos vertinimo anketos ir vertinimo komisijos išvados duomenys (valstybės tarnautojo pareigos, vardas, pavardė, įvertinimas ir siūlymas), todėl už duomenų tvarkymą registre atsakingas asmuo turėtų suvesti į VATIS reikalingus duomenis. Paminėtina, kad yra sudaryta galimybė protokolą įkelti į VATIS.

Kieno kvalifikacija vertinama, taikant 360 laipsnių kompetencijų vertinimą, reglamentuoja Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas) (žr. Aprašo 6.3, 9.6, 11.5 papunkčius). Pvz. Aprašo 6.3 papunktyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas pagal Aprašo 1 priede nustatytus kvalifikacijos vertinimo kriterijus įsivertina savo kvalifikaciją (pildo Motyvuoto siūlymo IV skyriaus „Kvalifikacijos vertinimas“ pirmąjį skirsnį „Kvalifikacijos vertinimo rezultatai“, taip pat įsivertina kvalifikaciją atitinkamai pildydamas Įstaigos vadovo kvalifikacijos vertinimo, taikant 360 laipsnių kompetencijų vertinimą, formą (Aprašo 2 priedas) arba Karjeros valstybės tarnautojo ir pakaitinio valstybės tarnautojo kvalifikacijos vertinimo pagal pareigybės aprašyme nustatytas kompetencijas formą (Aprašo 3 priedas). 

Taip pat Aprašo III skyrius nustato įstaigos vadovo kvalifikacijos vertinimą, taikant 360 laipsnių kompetencijų vertinimą.

Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, 360 laipsnių kompetencijų vertinimas yra taikomas tik įstaigų vadovams. 

Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas) reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 27 straipsnio 1 dalyje nurodytų valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą. VTĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vertinama įstaigų vadovų (išskyrus įstaigų vadovus, priimamus į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu), karjeros valstybės tarnautojų ir pakaitinių valstybės tarnautojų, priimtų į karjeros valstybės tarnautojų pareigas, tarnybinė veikla. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis VTĮ 5 straipsnio 2 dalimi ir 6 dalies 10 punktu, statutiniams valstybės tarnautojams VTĮ nėra taikomas, o Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybės institucijų ir įstaigų vadovams, kitiems Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybės pareigūnams, Vyriausybės priimamiems ir Ministro Pirmininko skiriamiems valstybės pareigūnams taikomi šio įstatymo 4, 38 ir 39 straipsniai. Šiems valstybės pareigūnams, išskyrus tuos, kurių kasmetines atostogas reglamentuoja specialūs įstatymai, taip pat taikomas šio įstatymo 42 straipsnis. 

Taigi, nei valstybės pareigūnams, nei statutiniams įstaigų vadovams, nei įstaigų vadovams, priimtiems į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, 360 laipsnių kompetencijų vertinimas nėra atliekamas.

Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas), 19.2 papunktyje yra apibrėžta, kad kolegos – įstaigos vadovui nepavaldūs ir su jo vadovaujamos įstaigos vykdomomis funkcijomis susiję kitų viešojo administravimo įstaigų vadovai, valstybės tarnautojai ir (ar) darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, kurie turėjo galimybes stebėti įstaigos vadovo tarnybinę veiklą pasitarimuose, darbo grupėse, nenuolatinio pobūdžio komisijose ir kituose oficialiuose susitikimuose. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalį, viešojo administravimo subjektas – viešasis juridinis asmuo, kolegiali ar vienasmenė institucija, neturinti juridinio asmens statuso, įstatymų nustatytą specialų statusą turintis fizinis asmuo, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą, o pagal to paties straipsnio 18 dalį – viešasis administravimas – teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas. Viešojo administravimo subjektų sistemą sudarantys subjektai nurodyti Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje. Pagal šias nuostatas viešosios įstaigos direktorius/darbuotojas, ar savivaldybės įmonės vadovas/darbuotojas galėtų būti įtraukiami į kolegų sąrašą, jeigu jie Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka būtų įgalioti atlikti viešąjį administravimą, būtų įstaigos vadovui nepavaldūs ir būtų susiję su jo vadovaujamos įstaigos vykdomomis funkcijomis bei būtų turėję galimybes stebėti įstaigos vadovo tarnybinę veiklą pasitarimuose, darbo grupėse, nenuolatinio pobūdžio komisijose ir kituose oficialiuose susitikimuose.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės tarnautojų registre, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 53 straipsniu, nekaupiami duomenys apie viešųjų įstaigų ir savivaldybės įmonių vadovus ir darbuotojus.

Tuo vadovaujantis, viešosios įstaigos direktorius/darbuotojas, ar savivaldybės įmonės vadovas/darbuotojas, manytume, neturėtų būti traukiami į įstaigos vadovų kolegų sąrašą.

Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas), 19.2 papunktyje pateiktas kolegų apibrėžimas – įstaigos vadovui nepavaldūs ir su jo vadovaujamos įstaigos vykdomomis funkcijomis susiję kitų viešojo administravimo įstaigų vadovai, valstybės tarnautojai ir (ar) darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, kurie turėjo galimybes stebėti įstaigos vadovo tarnybinę veiklą pasitarimuose, darbo grupėse, nenuolatinio pobūdžio komisijose ir kituose oficialiuose susitikimuose. Šiame apibrėžime minimi valstybės tarnautojai, nenurodant išimčių. Todėl manytina, kad ir statutiniai valstybės tarnautojai galėtų būti įstaigos vadovo kolegomis. 

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės tarnautojų registre nekaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro valdymo srities vidaus tarnybos sistemos pareigūnus, kurių duomenys tvarkomi Vidaus reikalų pareigūnų registre, vadovaujantis Vidaus tarnybos statutu, kriminalinės žvalgybos pareigūnus, kurių duomenis saugo kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos, nurodytos Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje, ir duomenis, kurie įslaptinti Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka.

Tuo vadovaujantis, statutiniai valstybės tarnautojai neturėtų būti traukiami į įstaigos vadovų kolegų sąrašą.

Remiantis Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 24 straipsnio (Registro valdytojo ir registro tvarkytojo teisės ir pareigos) 7 dalimi – jeigu registre tvarkomi asmens duomenys, registro valdytojas yra ir asmens duomenų valdytojas, o registro tvarkytojas yra ir asmens duomenų tvarkytojas. Analogiškos nuostatos yra ir dėl informacinių sistemų. Todėl, mūsų nuomone, nėra teisinio pagrindo pavaldžioms įstaigoms tvarkyti jų įstaigų vadovų duomenis. Manytina, kad teisės akte nurodytus veiksmus turėtų atlikti tos įstaigos personalo administravimo specialistas, kuri tvarko vertinamo įstaigos vadovo duomenis Valstybės tarnautojų registre (VATARAS), tame tarpe ir duomenis, susijusius su tarnybinės veiklos vertinimu.

Pvz. ministerija, kaip pavaldžių įstaigų vadovų darbdavys, tvarko pavaldžių įstaigų vadovų asmens duomenis, t. y. tik ministerija gali vykdyti jai pavaldžių įstaigų vadovų vertinimo procedūras ir tvarkyti jų duomenis Valstybės tarnautojų registre (VATARAS) ir Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje (VATIS).

Vadovaujantis Teismų įstatymo 106 straipsnio 2 dalimi, teismo kancleris yra karjeros valstybės tarnautojas, pavaldus teismo pirmininkui.

Atsižvelgiant į tai, teismo kanclerio kvalifikacija vertinama pagal Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas), 1 priede nustatytus kvalifikacijos vertinimo kriterijus, taip pat pildant Karjeros valstybės tarnautojo ir pakaitinio valstybės tarnautojo kvalifikacijos vertinimo pagal pareigybės aprašyme nustatytas kompetencijas formą (Aprašo 3 priedas), kaip visų kitų karjeros valstybės tarnautojų.

360 laipsnių kompetencijų vertinimo procedūra pradedama dar iki einamųjų metų lapkričio 1 d., todėl manytina, kad, jei tuo laiku įstaigos vadovas pareigas dar eina, jo kvalifikacijos vertinimas, taikant 360 laipsnių kompetencijų vertinimą, turėtų būti pradėtas.

Kadangi įstaigų vadovo kvalifikacijos vertinimas, taikant 360 laipsnių kompetencijų vertinimą, pradedamas gruodžio 1 d., rekomenduotina, kad įstaigos vadovo tiesioginis vadovas, dar prieš palikdamas savo pareigas, atliktų savo pareigą ir įvertintų jam pavaldaus įstaigos vadovo kvalifikaciją, taikant 360 laipsnių kompetencijų vertinimą. Kasmetinio vertinimo procedūras, prasidedančias sausio 1 d., turėtų atlikti naujai paskirtas įstaigos vadovo tiesioginis vadovas. Tiesioginio vadovo duomenis pakeisti Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje (VATIS) tarnybinės veiklos vertinimo modulyje galimybė yra.

Teisės aktai tokios procedūros nenustato, todėl jų sutikimas nėra reikalingas. Įtraukus asmenis į kolegų sąrašą, atlikti įstaigos vadovo kompetencijų vertinimą jiems yra privalu.

Atsisakyti dalyvauti įstaigos vadovo kompetencijų vertinime galimybių teisės aktai nenumato. Tai yra į respondentų sąrašą įrašyto asmens pareiga, įtvirtinta Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“. Nusišalinimas nuo vertinimo galimas tik tada, kai paaiškėja aplinkybės, nurodytos Įstaigos vadovo kvalifikacijos vertinimo, taikant 360 laipsnių kompetencijų vertinimą, organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 27V-112 „Dėl Įstaigos vadovo kvalifikacijos vertinimo, taikant 360 laipsnių kompetencijų vertinimą, organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 10 punkte, t. y. jeigu paaiškėja, kad kolega ar įstaigos vadovui pavaldus asmuo, yra įstaigos vadovo, kurio kompetencijos vertinamos, sutuoktinis, sugyventinis ar partneris (kai partnerystė įregistruota įstatymų nustatyta tvarka), artimas giminaitis ar asmuo, susijęs svainystės ryšiais, arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo, kolega ar įstaigos vadovui pavaldus asmuo turi nusišalinti ir nevertinti įstaigos vadovo kompetencijų.

Rekomenduotina, kad įstaigos vadovo 360 laipsnių kompetencijų vertinimo organizavimo procese aktyviai dalyvautų įstaigos personalo administravimo specialistas/-tai, kurie, turėdami galimybę stebėti vertinimo procesą Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje (VATIS), galėtų pakontroliuoti, kad įstaigos vadovui pavaldūs asmenys, jo tiesioginis vadovas, kolegos užpildytų klausimyną, periodiškai visiems priminti apie pradėtą procedūrą, paraginti atlikti visus reikiamus veiksmus.

Įstaigos vadovo kvalifikacijos vertinimo, taikant 360 laipsnių kompetencijų vertinimą, organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 27V-112 „Dėl Įstaigos vadovo kvalifikacijos vertinimo, taikant 360 laipsnių kompetencijų vertinimą, organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 8 punkte reglamentuota, kad jeigu įstaigoje yra mažiau nei 3 įstaigos vadovui pavaldūs asmenys, siekiant užtikrinti jų anonimiškumą, įstaigos vadovui pavaldžių asmenų ir kolegų grupės yra sujungiamos į bendrą įstaigos vadovui pavaldžių asmenų ir kolegų pareigybių sąrašą.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Valstybės tarnautojų registre (VATARAS) kaupiami duomenys apie valstybės politikus, valstybės pareigūnus ir profesinės karo tarnybos karius tiek, kiek reikalinga jų tarnybiniams pažymėjimams ar kitokioms elektroniniu parašu pasirašyti skirtoms priemonėms pagaminti arba jiems pavaldžių valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimui atlikti ir pareigybėms aprašyti ir vertinti. Taigi, savivaldybės kontrolieriaus tiesioginis vadovas – meras – turės galimybę prisijungti prie Valstybės tarnybos valdymo informacinės sistemos (VATIS) ir atlikti jam pavaldaus įstaigos vadovo tarnybinės veiklos vertinimą ir kvalifikacijos vertinimą, taikant 360 laipsnių kompetencijų vertinimą.

Prisijungimas prie Valstybės tarnybos valdymo informacinės sistemos (VATIS) vyksta per „Elektroninės valdžios vartus“. Naudotojai identifikavimui bus nukreipti į Elektroninės valdžios vartų Administracinių ir viešųjų elektroninių paslaugų portalą;

Naudotojas pasirinks tapatybės nustatymo grupę. Pasirinkus tikslinę grupę, bus suteikta galimybė prisijungti pasirinktai naudotojų grupei taikomais prisijungimo būdais: su valstybės tarnautojo pažymėjimu, kitomis identifikavimo priemonėmis (el. parašas, mobilus el. parašas, bankas ar kt.).  

Atsakymus į dažniausiai užduodamus klausimus, susijusius su valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo atlikimu naudojant VATIS (IT įrankį), yra parengęs Informatikos ir ryšių departamentas prie VRM. Juos galite rasti ČIA.

Tarnybos stažo skaičiavimą reglamentuoja Valstybės tarnybos  įstatymo (toliau – VTĮ) 47 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintos Tarnybos Lietuvos valstybei skaičiavimo taisyklės  (toliau – Taisyklės).  VTĮ  47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 6 dalies 1, 2, 3, 4, 8, 9,10, 11 punktuose nurodytas pareigas (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo meru ir mero pavaduotoju), metų skaičius. Tarnybos (darbo) ne vienu laikotarpiu einant valstybės tarnautojo pareigas valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose stažas sudedamas.

VTĮ 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, numatančios galimybę į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaityti laikotarpius nuo 1990 m. kovo 11 d. tik einant valstybės tarnautojo pareigas. Šiame straipsnyje pateikiamas baigtinis valstybės tarnautojų tarnybos Lietuvos valstybei stažo laikotarpių sąrašas, tačiau visas vidaus tarnybos stažas nenurodytas. Todėl karjeros valstybės tarnautojui jo turėtas vidaus tarnybos stažas visa apimtimi  (t. y. papildomi priskaitymai, pvz. tarnyba kariuomenėje ar mokymasis aukštojoje mokykloje ir pan.) į tarnybos Lietuvos valstybei stažą negali būti įskaičiuojamas, įskaičiuojami turėtų būti tie  laikotarpiai, kai asmuo ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas, nesvarbu, kokias. Jūsų atveju tai būtų 1997-08-01 – 2002-09-01 laikotarpis.

Nuo 2012 m. liepos 5 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos valstybės tarnautojams, ėjusiems A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2002 m. liepos 1 d., turėjo  (ir turi)  perskaičiuoti valstybės tarnautojo stažą ir, esant reikalui, atitinkamai mokėti priedą už tarnybos stažą einant VTĮ (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII-1316 redakcija, galiojusi iki 2002 m. birželio 30 d.) 33 straipsnio 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, informuojame, kad paslaugų valstybės tarnautojų stažas galėjo (ir gali) būti įskaičiuotas į tarnybos stažą tik kai asmenys ėjo šias pareigas laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2002 m. liepos 1 d. Pagal nuo 2002-07-01 galiojusią VTĮ redakciją, tarnybos stažas nuo 2002-07-01 galėjo būti įskaitomas tik einant valstybės tarnautojo pareigas, kurios nurodytos VTĮ, o administratorių referentų, metodininkų, lektorių, mokytojų pareigos VTĮ nenurodytos. Taip pat atkreipime dėmesį į tai, kad VTĮ 5 straipsnio 6 dalies 7 punkte nustatyta, kad VTĮ netaikomas darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis ir gaunantiems darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų.

Atsižvelgdami į išdėstytas nuostatas, manytume, kad laikotarpiai po 2002 m. liepos 1 d.  (Jūsų paklausime nurodyti 2003–2008 m. laikotarpiai), kai Jūs ėjote Jūsų nurodytas pareigas, negali būti įskaičiuoti į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, nes tai nėra valstybės tarnautojo pareigybės, pagal nuo 2002-07-01 galiojantį VTĮ.

Jūsų nurodomas laikotarpis nuo 2009-02-04  iki šio laiko, kai  einate valstybės tarnautojo pareigas, įskaitomas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Valstybės tarnautojai, kurių duomenys tvarkomi Valstybės tarnautojų registre, gali savarankiškai peržiūrėti savo duomenis ir susiformuoti duomenų išrašą per šios registro savitarnos portalą.

Registro savitarnos portalas pasiekiamas adresu savitarna.vataras.lt. Prie jo prisijungti galima per  elektroninius valdžios vartus.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 47 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tarnybos (darbo) ne vienu laikotarpiu einant valstybės tarnautojo pareigas valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose stažas sudedamas. Atsižvelgiant į VTĮ 30 straipsnio 3 dalies bei 42 straipsnio nuostatas, priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir kasmetinės papildomos atostogos valstybės tarnautojui priklausys nuo bendro tarnybos Lietuvos valstybei stažo.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 2 straipsnio 4 dalimi pakaitinis valstybės tarnautojas apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojas, priimtas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, iki šio įstatymo nustatyta tvarka į jas bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas, taip pat valstybės tarnautojas, pakeičiantis laikinai negalintį eiti pareigų valstybės tarnautoją.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 47 straipsnyje nustatyta, kad pagal šį įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, įskaitant šio įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 6 dalies 1, 2, 3, 4, 8, 9,10, 11 punktuose nurodytas pareigas (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo meru ir mero pavaduotoju), metų skaičius.  VTĮ 5 straipsnio 6 dalies 4 punkte yra nurodyti profesinės karo tarnybos kariai.

Atsižvelgdami į išdėstytas nuostatas, manytume, kad stažas profesinėje karo tarnyboje turėtų būti įskaitomas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 47 straipsnyje nustatyta, kad „pagal šį Įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, <…>, metų skaičius. Tarnybos stažas skaičiuojamas nuo valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžios arba nuo paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka dienos. Tarnybos (darbo) ne vienu laikotarpiu einant valstybės tarnautojo pareigas valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose stažas sudedamas <…>.“

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, laikotarpis, nuo tada, kai Jūs buvote atleista iš pakaitinės valstybės tarnautojos pareigų iki vėl buvote priimta į valstybės tarnautojos pareigas (kai buvote rezerve), negali būti įskaitomas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, nes tuo metu Jūs nėjote valstybės tarnautojo pareigų.  

Pažymėtina, kad tarnybos Lietuvos valstybei stažas reglamentuotas Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 47 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad pagal šį įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, įskaitant šio įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 6 dalies 1, 2, 3, 4, 8, 9,10, 11 punktuose nurodytas pareigas (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo meru ir mero pavaduotoju), metų skaičius, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1174 redakcija) patvirtintose Tarnybos Lietuvos valstybei skaičiavimo taisyklėse (toliau – Taisyklės).

Pagal Taisyklių 4.1 punktą, iki VTĮ įsigaliojimo, t. y. iki 1999 m. liepos 30 d., viešojo administravimo valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos vykdomosios valdžios funkcijoms atlikti skirtos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurias einant už darbą buvo mokama (rekomenduojama mokėti) vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, o iki nurodyto nutarimo įsigaliojimo – pareigos, analogiškos šiame punkte nurodytoms pareigoms. Pagal Taisyklių 4.2 punktą, iki VTĮ (Žin., 1999, Nr. 66-2130) įsigaliojimo, A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms priskiriamos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.

Nuo 2012 m. liepos 5 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos valstybės tarnautojams, ėjusiems A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2002 m. liepos 1 d., turi/gali perskaičiuoti valstybės tarnautojo stažą. 

Laikotarpiai, asmenims einant A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2002 m. liepos 1 d., vadovaujantis VTĮ 47 straipsnio 1 dalimi bei Taisyklių nuostatomis, turi būti įskaičiuoti į tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Perskaičiuojant tarnybos Lietuvos valstybei stažą, valstybės tarnautojas turi pateikti darbdaviui atitinkamus dokumentus, įrodančius, kad jis laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2002 m. liepos 1 d. ėjo A arba B lygio paslaugų valstybės tarnautojo arba joms prilygintas pareigas (darbo knygelę, pažymą iš buvusios darbovietės, darbo sutartį, pareigines instrukcijas ar pan.), jeigu tokių duomenų valstybės tarnautojo byloje nėra.

Taigi iki 1999 m. liepos 30 d. (iki VTĮ įsigaliojimo) priskiriant eitas pareigas A ir B lygio paslaugų valstybės tarnautojo pareigoms, būtinos dvi sąlygos:

1) eitos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų ar iš valstybės įsteigtų fondų, ir

2) toms pareigoms eiti buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.

Priskiriant pareigas viešojo administravimo valstybės tarnautojo pareigoms taip pat būtinos dvi sąlygos:

1) eitos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų ar iš valstybės įsteigtų fondų, ir

2) už darbą buvo mokama (rekomenduojama mokėti) vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“.

Vadovaujantis Taisyklių 3 punktu, iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (iki 2002 m. liepos 1 d.) valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos pareigos, einant viešojo administravimo valstybės tarnautojo bei A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, nurodytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII-1316 redakcija, galiojusi iki 2002 m. birželio 30 d.) 1 ir 2 priedėliuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarime Nr. 1169 „Dėl viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigybių lygių ir kategorijų patvirtinimo“ ir Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdiniame sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195 „Dėl Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinio sąrašo patvirtinimo“, taip pat pareigos, nurodytos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII-1316 redakcija, galiojusi iki 2002 m. birželio 30 d.) 4 straipsnio 4 dalies 1–6 punktuose.  

Atkreipiame dėmesį į tai, kad nuo 2000 m. rugsėjo 7 d. įsigaliojo VTĮ pakeitimai (Žin., 2000, Nr. 75-2270), nustatantys, kad VTĮ netaikomas viešųjų įstaigų darbuotojams. Be to, viešosios įstaigos nepatenka į valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII-1316 redakcija, galiojusi iki 2002 m. birželio 30 d.)  4 straipsnio 4 dalies 1–6 punktus, kuriuose nurodytos pareigos, priskiriamos valstybės tarnautojo pareigoms, todėl nuo 2000 m. rugsėjo 7 d. pareigos viešosiose įstaigose (kaip žinoma, daugelis aukštųjų mokyklų turi viešosios įstaigos statusą) negali būti priskiriamos A ar B lygio paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms ir atitinkamai šis darbo laikotarpis negali būti įskaičiuotas į tarnybos stažą Lietuvos valstybei.

Atsižvelgdami į išdėstytas nuostatas, manome, kad darbo laikotarpis aukštojoje mokykloje į tarnybos Lietuvos valstybei stažą galėtų būti įskaičiuojamas tik tokiu atveju, jei asmens eitos pareigos atitinka Taisyklių 4.1, 4.2 ar 3 punktuose nurodytas sąlygas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pagal Taisyklių 5 punktą, tarnybos stažą skaičiuoja valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje valstybės tarnautojas, valstybės politikas, teisėjas ar valstybės pareigūnas eina pareigas, administracijos (struktūrinis) padalinys arba valstybės tarnautojas, atliekantis personalo administravimo funkcijas, o jeigu valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje personalo administravimo funkcijos atliekamos centralizuotai, – įstaiga, centralizuotai atliekanti personalo administravimo funkcijas. Todėl dėl anksčiau paminėtų dokumentų, pagrindžiančių tam tikras sąlygas, reikėtų kreiptis į įstaigos, kurioje einate valstybės tarnautojo pareigas, struktūrinį padalinį arba valstybės tarnautoją, atliekantį personalo administravimo funkcijas.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 47 straipsnyje nustatyta, kad pagal šį įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, įskaitant šio įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 6 dalies 1, 2, 3, 4, 8, 9,10, 11 punktuose nurodytas pareigas (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo meru ir mero pavaduotoju), metų skaičius. Tarnybos stažas skaičiuojamas nuo valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžios arba nuo paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka dienos. Tarnybos (darbo) ne vienu laikotarpiu einant valstybės tarnautojo pareigas valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose stažas sudedamas. Į tarnybos stažą taip pat įskaitomas kasmetinių, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų, atostogų vaikui prižiūrėti <…> laikas. Atsižvelgiant į tarnybos stažą, nustatomi šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje nurodyto priedo dydis ir šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų kasmetinių papildomų atostogų trukmė.

Vadovaujantis nurodytomis VTĮ nuostatomis, valstybės tarnautojams į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomos ir atostogos vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai.

Nuo 2012 m. liepos 5 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos valstybės tarnautojams, ėjusiems A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2002 m. liepos 1 d., turi perskaičiuoti valstybės tarnautojo stažą ir, esant reikalui, atitinkamai mokėti priedą už tarnybos stažą einant Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII-1316 redakcija, galiojusi iki 2002 m. birželio 30 d.) 33 straipsnio 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas bei užtikrinti kitas Valstybės tarnybos įstatyme su padidėjusiu stažu susijusias garantijas (pavyzdžiui, kasmetinių atostogų papildomų dienų suteikimas).

Laikotarpiai, asmenims einant A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2002 m. liepos 1 d., vadovaujantis VTĮ 47 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1174 redakcija) patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei skaičiavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatomis, turi būti įskaičiuoti į tarnybos stažą Lietuvos valstybei.

Vadovaujantis Taisyklių 3 punktu, iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija)  įsigaliojimo valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos pareigos einant viešojo administravimo valstybės tarnautojo bei A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, nurodytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII-1316 redakcija, galiojusi iki 2002 m. birželio 30 d.) 1, 2 priedėliuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarime Nr. 1169 „Dėl viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigybių lygių ir kategorijų patvirtinimo“ ir Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdiniame sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195 „Dėl Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinio sąrašo patvirtinimo“, taip pat pareigos, nurodytos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII-1316 redakcija, galiojusi iki 2002 m. birželio 30 d.) 4 straipsnio 4 dalies 1–6 punktuose.              

Atsižvelgdami į aukščiau išdėstytas nuostatas, ir įvertinus Jūsų prašyme nurodytus duomenis, manome, kad iš Jūsų nurodyto laikotarpio 1983-2007 m. tik laikotarpis nuo 1990-03-11 iki 2002-07-01 kai Jūs ėjote direktorės pareigas ikimokyklinėse įstaigose Jums į tarnybos Lietuvos valstybei stažą galėtų būti įskaičiuojamas tik tokiu atveju, jei Jūsų eitos pareigos atitinka Taisyklių 4.2 ir /ar 3 punktuose nurodytas sąlygas, t. y. Jūs turite pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Jūsų užimamai pareigybei buvo nustatytas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.  

Laikotarpis nuo 2007 m. iki 2015 m., kai Jūs dirbote  advokato padėjėja negali būti įskaičiuotas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, nes tai nėra valstybės tarnautojo pareigybė pagal galiojantį Valstybės tarnybos įstatymą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Taisyklių 5 punktą tarnybos stažą skaičiuoja valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje valstybės tarnautojas, valstybės politikas, teisėjas ar valstybės pareigūnas eina pareigas, administracijos (struktūrinis) padalinys arba valstybės tarnautojas, atliekantis personalo administravimo funkcijas, o jeigu valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje personalo administravimo funkcijos atliekamos centralizuotai, – įstaiga, centralizuotai atliekanti personalo administravimo funkcijas.

Nuo 2012 m. liepos 5 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos valstybės tarnautojams, ėjusiems A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2002 m. liepos 1 d., turi perskaičiuoti valstybės tarnautojo stažą ir, esant reikalui, atitinkamai mokėti priedą už tarnybos stažą einant Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII-1316 redakcija, galiojusi iki 2002 m. birželio 30 d.) 33 straipsnio 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas bei užtikrinti kitas Valstybės tarnybos įstatyme su padidėjusiu stažu susijusias garantijas (pavyzdžiui, kasmetinių atostogų papildomų dienų suteikimas).

Laikotarpiai, asmenims einant A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2002 m. liepos 1 d., vadovaujantis VTĮ 47 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1174 redakcija) patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei skaičiavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatomis, turi būti įskaičiuoti į tarnybos stažą Lietuvos valstybei.

Vadovaujantis Taisyklių 3 punktu, iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija)  įsigaliojimo valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos pareigos einant viešojo administravimo valstybės tarnautojo bei A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, nurodytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII-1316 redakcija, galiojusi iki 2002 m. birželio 30 d.) 1, 2 priedėliuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarime Nr. 1169 „Dėl viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigybių lygių ir kategorijų patvirtinimo“ ir Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdiniame sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195 „Dėl Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinio sąrašo patvirtinimo“, taip pat pareigos, nurodytos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII-1316 redakcija, galiojusi iki 2002 m. birželio 30 d.) 4 straipsnio 4 dalies 1–6 punktuose.

Priskiriant eitas pareigas A ir B lygio paslaugų valstybės tarnautojo pareigoms būtinos dvi sąlygos:

           1. eitos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų ar iš  valstybės įsteigtų fondų ir;

           2. toms pareigoms eiti buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.

Kai kurioms pareigoms eiti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose buvo numatyti išsilavinimo reikalavimai, pavyzdžiui, Švietimo įstatymo (Žin., 1991, Nr. 23-593) 22 straipsnyje nustatyta, kad teisę dirbti pedagoginį darbą atitinkamo tipo (pakopos) švietimo įstaigose turi asmenys, įgiję išsilavinimą pedagogus rengiančiose institucijose, kurioms Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pripažinusi teisę išduoti dokumentus, patvirtinančius atitinkamą kvalifikaciją. Asmenims, neturintiems pedagoginio išsilavinimo, suteikiama teisė dirbti pedagoginį darbą atitinkamo tipo (pakopos) švietimo įstaigose, jeigu jiems atestacinė komisija pripažįsta pedagoginę kvalifikaciją, numatytą pedagogų atestacijos nuostatuose. Šiuo metu galiojančios redakcijos Švietimo įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „<…> dirbti mokytoju turi teisę:

1) pedagogas – pagal bendrojo ugdymo, profesinio mokymo ir neformaliojo švietimo programas;

2) asmuo, įgijęs aukštąjį (aukštesnįjį, įgytą iki 2009 metų, ar specialųjį vidurinį, įgytą iki 1995 metų) išsilavinimą, – pagal bendrojo ugdymo, profesinio mokymo ir neformaliojo švietimo programas; asmenys per 2 metus nuo darbo mokytoju pagal ikimokyklinio ugdymo, priešmokyklinio ugdymo ir bendrojo ugdymo programas pradžios privalo įgyti pedagogo kvalifikaciją<…>.“

Atsižvelgdami į tai, kas aukščiau išdėstyta, ir sistemiškai analizuodami (aiškindami) Švietimo įstatymo aukščiau minėtas nuostatas dėl išsilavinimo reikalavimų mokytojams bei vadovaudamiesi protingumo kriterijumi, manome, kad šios nuostatos (tiek 1991 m., tiek 1994 m. redakcijos) atitinka Taisyklių 4.2 reikalavimą dėl pareigoms eiti būtino aukštojo arba aukštesniojo (specialaus vidurinio) išsilavinimo. Todėl manytume, kad valstybei tarnautojui, kuris dirbo mokytoju, galima įskaičiuoti stažą valstybės tarnybai laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2002 m. liepos 1 d., jam pateikus dokumentus, patvirtinančius, kad jis dirbo mokytoju.

Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra konstatavęs: „Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį“. Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą bei įvertinus tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, darytina išvada, kad valstybės tarnautojams priedai už priskaičiuotą paslaugų valstybės tarnautojo stažą turi būti mokami ne nuo prašymo perskaičiuoti stažą pateikimo dienos, o nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y.  nuo 2012 m. liepos 5 d. arba nuo valstybės tarnautojo priėmimo į pareigas dienos, jeigu į šias pareigas jis buvo priimtas po 2012 m. liepos 5 d.

Atsižvelgiant į perskaičiuotą tarnybos stažą Lietuvos valstybei, valstybės tarnautojams atitinkamai turi būti perskaičiuotos ir kasmetinių atostogų papildomos kalendorinės dienos už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kurios turi būti pridedamos prie kasmetinių minimalių atostogų nuo Konstitucinio teismo nutarimo įsigaliojimo dienos ir suteikiamos teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, Jūsų dabartinė darbovietė priedą už perskaičiuotą stažą Lietuvos valstybei Jums turi mokėti nuo 2012-07-03 Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2012-07-05, taip pat Jums turi būti perskaičiuotos ir papildomos atostogų dienos, perskaičiavus Jūsų turimą tarnybos stažą, jos taip pat turi būti perskaičiuotos nuo  2012-07-05.

VTĮ 47 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, yra įtvirtintos nuostatos, numatančios galimybę į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaityti nuo 1990 m. kovo 11 d. tik einant valstybės tarnautojo pareigas. Šiame straipsnyje pateikiamas baigtinis valstybės tarnautojų tarnybos Lietuvos valstybei stažo laikotarpių sąrašas, tačiau visas vidaus tarnybos stažas nenurodytas. Todėl karjeros valstybės tarnautojui jo turėtas vidaus tarnybos stažas visa apimtimi į tarnybos Lietuvos valstybei stažą negali būti įskaičiuojamas.

Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.

Darbo kodekso 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad  darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų arba du vaikus iki dvylikos metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę), o auginantiems tris ir daugiau vaikų iki dvylikos metų, – dvi dienos per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas keturiomis valandomis per savaitę), mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Darbuotojų, dirbančių ilgesnėmis negu aštuonios darbo valandos pamainomis, prašymu šis papildomas poilsio laikas gali būti sumuojamas kas trys mėnesiai.

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 37 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad krūtimi maitinančiai darbuotojai, be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti, ne rečiau kaip kas trys valandos suteikiamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui krūtimi maitinti. Darbuotojos pageidavimu pertraukas kūdikiui krūtimi maitinti galima sujungti ar pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos pabaigą, atitinkamai sutrumpinant darbo dieną. Pertraukos kūdikiui krūtimi maitinti apmokamos pagal darbuotojos darbo užmokestį.

Minėtos Darbo kodekso ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatos, manytume, taikomos ir valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos sąvoka. Pagal ją, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos – atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalį, viešasis administravimas – teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas.

Aukštosios mokyklos, valstybinės ir savivaldybės mokyklos teikia formaliojo švietimo paslaugas (Švietimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžta formaliojo švietimo sąvoka, pagal kurią formalusis švietimas – švietimas, vykdomas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas ir įregistruotas švietimo programas, kurias baigus įgyjamas pradinis, pagrindinis, vidurinis arba aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija arba pripažįstama kompetencija, reikalinga įstatymų reglamentuojamam darbui ar funkcijai atlikti).

Formaliojo švietimo paslaugos, manytume, nepriskirtinos viešajam administravimui, nes formalusis švietimas – viešosios paslaugos, o pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalį viešajam administravimui priskirtas ne viešųjų paslaugų teikimas, bet viešųjų paslaugų teikimo administravimas.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manytume, kad mokyklos, universitetai nepriskirtini valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, todėl vykimas į šias įstaigas nepatenka į Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 3 dalies 7 punkte nustatyto reguliavimo sritį.

Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui, ėjusiam pareigas ne mažiau kaip pusę jį į pareigas pasirinkusio politiko kadencijos (skaičiuojant nuo politiko paskyrimo dienos) trukmės, priklauso vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog atleidžiamas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas yra sulaukęs pensinio amžiaus, išmokos dydžiui ar mokėjimui įtakos neturi.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 48 straipsnyje reglamentuota, pagal kokius pagrindus atleistiems valstybės tarnautojams mokamos išeitinės išmokos, išeitinių išmokų dydžiai ir jų mokėjimo tvarka.

Subjektai, kuriems mokomos išeitinės išmokos, nurodyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse. VTĮ 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu (valstybės tarnautojui sukanka 65 metai) arba specialiame įstatyme nustatytu pagrindu (valstybės tarnautojui sukanka 65 metai) atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui (toliau kartu – valstybės tarnautojas, kuriam sukako 65 metai) jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Jeigu dėl iš pareigų atleidžiamo valstybės tarnautojo, kuriam sukako 65 metai, yra pradėtas ir nebaigtas šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas tarnybinio nusižengimo tyrimas, išeitinė išmoka valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai, išmokama per 5 darbo dienas nuo jį į pareigas priimančio asmens sprendimo, atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą, priėmimo dienos. Atlikus šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą tarnybinio nusižengimo tyrimą ir priėmus sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą, už kurį jam turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, išeitinė išmoka iš pareigų atleistam valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai, nemokama.

Atsižvelgdami į išdėstytas VTĮ 48 straipsnio 1 dalies nuostatas manytume, kad valstybės tarnautojui, atleidžiamam iš pareigų pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kai valstybės tarnautojui sueina 65 metai, jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Prašymo  atleisti  iš  pareigų valstybės tarnautojui šiuo atveju pateikti nereikėtų, jis būtų atleistas  iš darbo VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu – sukakus 65 metams. 

Pažymėtina, kad įsigaliojus VTĮ pasikeitimui, nuo 2022 m. sausio 14 d. karjeros valstybės tarnautojo, kuriam suėjo 65 metai, valstybės tarnyba gali būti pratęsta, jeigu jo tarnybinė veikla per paskutinius trejus metus buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų. Šio amžiaus sukakusio valstybės tarnautojo tarnybą jo sutikimu gali pratęsti jį į pareigas priėmęs asmuo. Karjeros valstybės tarnautojo tarnybos laikas pratęsiamas dar vieneriems metams ir bendras pratęstas tarnybos laikas negali viršyti penkerių metų (VTĮ 49 straipsnio 8 dalis).

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „teisę atkurti karjeros valstybės tarnautojo statusą – Vyriausybės nustatyta tvarka grįžti į eitas arba, jeigu nėra galimybės, kitas lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje – ir teisę atkurti įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymuose nustatytai kadencijai) statusą – Vyriausybės nustatyta tvarka grįžti į eitas arba, jeigu nėra galimybės, kitas lygiavertes ar žemesnes įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai) pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje – turi savo noru iš karjeros valstybės tarnautojo arba įstaigos vadovo pareigų dėl šių priežasčių atsistatydinę asmenys:

1) paskyrimo ar išrinkimo į valstybės politiko, Europos Parlamento nario, Seimo ar Respublikos Prezidento skiriamo valstybės institucijos ar įstaigos vadovo, kito Seimo ar Respublikos Prezidento skiriamo valstybės pareigūno, Seimo ar Respublikos Prezidento skiriamo valstybinės (nuolatinės) komisijos ar tarybos pirmininko, jo pavaduotojo ar nario, taip pat pagal specialų įstatymą įsteigtos komisijos, tarybos, fondo valdybos pirmininko ar nario, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo, valstybės tarnautojo statusą turinčio įstaigos vadovo, priimto į pareigas įstatymo nustatytai kadencijai, pareigas, – per 3 mėnesius po paskyrimo (išrinkimo) į šias pareigas laikotarpio pabaigos ar kitaip nutrūkus jų įgaliojimams; tokios teisės neturi asmenys, kurių įgaliojimai eiti šiame punkte nurodytas pareigas nutrūko dėl priežasčių, susijusių su nepatenkinamais tarnybinės veiklos rezultatais, ar už tarnybinius nusižengimus“.

Atsižvelgiant į VTĮ nuostatas manytina, kad paklausime nurodytu atveju, kai savivaldybės administracijos direktorius ir jo pavaduotojai, buvę tos pačios institucijos valstybės tarnautojai, kurie buvo atleisti iš karjeros valstybės tarnautojų pareigų ir paskirti į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas , t. y. tos pačios institucijos administracijos direktoriumi arba pavaduotoju savivaldybės tarybos kadencijos laikotarpiui, pasibaigus kadencijai yra atleidžiami ir turi teisę atkurti karjeros valstybės tarnautojo statusą pagal VTĮ 17 straipsnio 2 ir 5 dalis. Pažymėtina, kad VTĮ 21 straipsnio 6(1) dalies, 49 straipsnio 5 dalies nuostatos įsigaliojo 2022-01-14, todėl paklausime nurodytu atveju nėra taikomos.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 48 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojo, kuriam suėjo 65 metai, valstybės tarnyba gali būti pratęsta, jeigu jo tarnybinė veikla per paskutinius trejus metus buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų. Šio amžiaus sukakusio valstybės tarnautojo tarnybą jo sutikimu gali pratęsti jį į pareigas priėmęs asmuo. Karjeros valstybės tarnautojo tarnybos laikas pratęsiamas dar vieneriems metams ir bendras pratęstas tarnybos laikas negali viršyti penkerių metų. VTĮ nustatyta, kad gali būti pratęsiama valstybės tarnyba, bet nėra nurodyta, jog tik einamų pareigų. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad valstybės tarnautoją, kurio tarnyba buvo pratęsta, galima perkelti į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje įstaigoje iki jo tarnybos laiko pratęsimo termino pabaigos.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 20, 35, 67 ir 68 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – VSĮ pakeitimo įstatymas) 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja 2024 m. sausio 1 d. Iki šio įstatymo įsigaliojimo į pareigas priimtų savivaldybės kontrolierių pirmoji kadencija pradedama skaičiuoti nuo šio įstatymo įsigaliojimo.

Pažymėtina, kad termino apibrėžimas ir terminų skaičiavimas nustatytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 14 straipsnyje. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad terminas, apibrėžtas tam tikru laikotarpiu, prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos arba įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia. Metais, mėnesiais ar savaitėmis apibrėžti terminai baigiasi atitinkamą metų, mėnesio ar savaitės dieną.

Teikiame su Vidaus reikalų ministerija, taip pat su Valstybine darbo inspekcija suderintą nuomonę, kad vadovaudamiesi VSĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, manytume, kad savivaldybių kontrolieriai, kurių kadencija iki pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2024 m. sausio 1 d. nebus pasibaigusi (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad metais, mėnesiais ar savaitėmis apibrėžti terminai baigiasi atitinkamą metų, mėnesio ar savaitės dieną – savivaldybių kontrolierių, kurių kadencija prasidėjo 2019 m. sausio 1 d. kadencija baigsis 2024 m. sausio 1 d.), galės toliau eiti savivaldybės kontrolieriaus pareigas, jų pirmąją kadenciją pradedant skaičiuoti nuo 2024 m. sausio 1 d., kaip tai nustatyta VSĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje.

Dėl savivaldybių kontrolierių, kurių kadencija prasidėjo iki 2019 m. sausio 1 d. ir baigsis iki VSĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2024 m. sausio 1 d., savivaldybės taryba, atsižvelgdama į konkretų savivaldybės kontrolieriaus kadencijos pabaigos terminą, vadovaudamasi VTĮ 14 straipsnio 1 dalimi (jei tarnybinė veikla pareigų eitos kadencijos metu visuose atliktuose tarnybinės veiklos vertinimuose buvo įvertinta gerai ir (arba) labai gerai), gali priimti sprendimą dėl savivaldybės kontrolieriaus – įstaigos vadovo skyrimo į pareigas kitai kadencijai. Savivaldybės tarybai nepriėmus sprendimo dėl savivaldybės kontrolieriaus – įstaigos vadovo skyrimo į pareigas kitai kadencijai, savivaldybės taryba, vadovaudamasi VTĮ 14 straipsnio 3 dalimi, turėjo paskelbti  konkursą į įstaigos vadovo pareigas ne vėliau kaip likus 6 mėnesiams iki įstaigos vadovo kadencijos pabaigos, o konkursas turi būti baigtas ir jo rezultatai skelbiami ne vėliau kaip likus vienam mėnesiui iki įstaigos vadovo kadencijos pabaigos.

Panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę, nelieka tai pareigybei priskirtų funkcijų, t. y. funkcijų, kurias vykdyti jis buvo priimtas. Todėl, jeigu iki pareigybės panaikinimo dienos valstybės tarnautojui nepasiūlytos kitos pareigos, į kurias jis sutinka būti perkeliamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Tačiau nurodytu atveju, kai valstybės tarnautojas apie pareigybės panaikinimą nebuvo įspėtas Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ)  49 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais (prieš  1, 2, 3 ar 4 mėn.), atleidus valstybės tarnautoją dėl pareigybės panaikinimo nuo jos panaikinimo dienos, valstybės tarnautojui nebūtų užtikrintos visos teisės aktuose nustatytos teisės ir socialinės garantijos, šiuo atveju – teisė būti įspėtam apie pareigybės panaikinimą prieš nustatytą terminą. VTĮ nereglamentuoja santykių, atsirandančių atleidžiant valstybės tarnautoją nepasibaigus įspėjimo apie pareigybės panaikinimą terminui. Todėl pagal VTĮ 6 straipsnio 1 dalį, reguliuojant santykius, susijusius su valstybės tarnautojų statusu ir socialinėmis garantijomis, taikomi kiti teisės aktai. Siekiant užtikrinti valstybės tarnautojui teisės aktuose nustatytas teises ir garantijas, manytume kad atleidžiant iš pareigų laiku neįspėtą apie pareigybės panaikinimą valstybės tarnautoją, jam turi būti taikomos Darbo kodekso 64 straipsnio 5 dalyje nustatytos garantijos pilna apimtimi, –  t. y. valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų data jo sutikimu turėtų būti nukeliama į paskutinę įspėjimo termino dieną ir jam neleidžiama įspėjimo metu dirbti, tačiau mokamas už visą įspėjimo laikotarpį jam priklausantis darbo užmokestis, taip pat užtikrinamos visos socialinės garantijos.

 Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ)  49 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams, kurių materialinė būklė sunki dėl jų pačių ligos, artimųjų giminaičių, sutuoktinio, partnerio, sugyventinio, jo tėvų, vaikų (įvaikių), brolių (įbrolių) ir seserų (įseserių), taip pat išlaikytinių, kurių globėju ar rūpintoju įstatymų nustatyta tvarka yra paskirtas valstybės tarnautojas, ligos ar mirties, stichinės nelaimės ar turto netekimo, gali būti skiriama iki 5 minimaliųjų mėnesinių algų materialinė pašalpa. Pašalpą skiria valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, o kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Vyriausybė ar savivaldybės taryba, – Ministras Pirmininkas, savivaldybės meras iš valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai skirtų lėšų. Įstaigos vadovui pašalpa skiriama iš jo vadovaujamai įstaigai skirtų lėšų.

Manytume, kad sunki materialinė būklė galėtų būti pagrindžiama į pareigas priimančiam asmeniui pateikus dokumentus, patvirtinančius sunkią materialinę būklę. Konkrečiai kokie dokumentai galėtų tai pagrįsti, kiekvienu atskiru atveju (liga, artimojo mirtis, turto netektis, stichinė nelaimė), turėtų būti vertinama individualiai. Tai gali būti pagrindžiama pateikus medicininius išrašus dėl ligos, taip pat dokumentus, patvirtinančius patirtas išlaidas, susijusias su liga (vaistų pirkimas, mokami tyrimai ir pan.), laikino nedarbingumo metu sumažėjusias pajamas, artimojo mirties atveju – artimojo mirties liudijimo kopija ir pan.

VTĮ nėra nustatytas terminas, per kurį valstybės tarnautojas turėtų kreiptis dėl materialinės pašalpos skyrimo. Manytume, kad kreipimosi terminas galėtų būti siejamas su sunkios materialinės būklės laikotarpiu ir į pareigas priimantis asmuo, pagrįstai pripažinęs, kad dėl VTĮ 49 straipsnio 9 dalyje nurodytų aplinkybių valstybės tarnautojo materialinė būklė yra sunki, vadovaudamasis šiame straipsnyje į pareigas priimančiam asmeniui suteikta teise, priimtų sprendimą skirti arba neskirti materialinę pašalpą.

Taip pat manytume, kad valstybės ar savivaldybės institucija galėtų priimti vidinį teisės aktą, kuriuo nustatytų materialinės pašalpos skyrimo tvarką.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 49 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyta, kad donorams darbo dienomis, kuriomis jie teisės aktų nustatyta tvarka turi būti atleidžiami nuo tarnybos, yra garantuojamos einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis. VTĮ nereglamentuoja šios garantijos detalaus įgyvendinimo. Pažymėtina, kad valstybės tarnautojai, naudodamiesi šia garantija, bei darbdaviai turėtų atsižvelgti į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai turi veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Manytina, kad įstaiga gali prašyti, kad valstybės tarnautojai pateiktų donorystę patvirtinantį dokumentą, taip pat reikalauti pranešti apie neatvykimą į darbą. Taip pat manytume, kad šios garantijos įgyvendinimo tvarka įstaigoje galėtų būti nustatyta jos vidiniuose teisės aktuose. 

Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojo, kuriam suėjo 65 metai, valstybės tarnyba gali būti pratęsta, jeigu jo tarnybinė veikla per paskutinius trejus metus buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų. Šio amžiaus sukakusio valstybės tarnautojo tarnybą jo sutikimu gali pratęsti jį į pareigas priėmęs asmuo. Apie būsimą tarnybos pratęsimą jis privalo pranešti Vyriausybės įgaliotai įstaigai ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų iki tarnybos pratęsimo dienos. Karjeros valstybės tarnautojo tarnybos laikas pratęsiamas dar vieneriems metams ir bendras pratęstas tarnybos laikas negali viršyti penkerių metų.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje nuostatoje nustatytas konkretus pratęsimo terminas (dar vieneriems metams), manytume, kad valstybės tarnautojo tarnybos laiko pratęsti trumpesniam nei vienerių metų laikotarpiui negalima.

Atkreipiame dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ) ne tik įtvirtina pagrindus, kuriems esant valstybės tarnautojai gali būti atleidžiami iš pareigų, bet ir nustato pagrindines procedūras ir taisykles, kurių turi laikytis darbdavys, nusprendęs panaikinti karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, taip pat numato atitinkamas valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijas.

Viena iš garantijų įtvirtinta VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią dalį, karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, su jo sutikimu paskiriamas į kitas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jeigu tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnes pareigas. Jeigu iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki pareigybės panaikinimo. Asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko mažiau kaip 5 metai, šis įspėjimo terminas dvigubinamas, o neįgaliajam, moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaiką (įvaikį) iki 14 metų, moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko mažiau kaip 2 metai, – trigubinamas. Nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama) apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 4 mėnesius iki pareigybės panaikinimo.

Pažymėtina, jog VTĮ ir su juo susiję teisės aktai nenustato detalios kitų pareigų siūlymo tvarkos, taip pat nenustato terminų valstybės tarnautojams apsispręsti dėl pasiūlytų pareigų.

Darbo kodekso 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.

Paminėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. birželio 7 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. A-143-1371/2011) pasisakė, kad tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Kolegija pažymi, kad tokia valstybės tarnautojo teisė yra suponuojama atitinkama darbdavio (šiuo atveju atsakovo) pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad, numatydamas atitinkamos pareigybės panaikinimą, darbdavys (atsakovas) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą.

Atsižvelgdami į išdėstytas nuostatas bei paminėtą teismų praktiką, manytume, kad įspėjimo apie pareigybės panaikinimą laikotarpiu valstybės tarnautojams teikiant pasiūlymus eiti kitas pareigas turi būti laikomasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų – pasiūlymuose turėtų būti pateiktas protingas terminas, suteikiant pakankamai laiko apsispręsti dėl siūlomų pareigų, taip pat turėtų būti pateikti ir naujai siūlomų pareigų pareigybės aprašymai.

Manytume, jog atsitikus taip, jei valstybės tarnautojas išreikštų sutikimą raštu užimti naujas pareigas, tačiau iki liepos 1 d. (iki jo pareigybės panaikinimo) pasikeistų aplinkybės ir jis nebenorėtų užimti šių pareigų, jis galėtų atsisakyti jam pasiūlytų pareigų ir tuomet jis turėtų būti atleistas pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą (pareigybės naikinimas) bei gauti VTĮ 48 straipsnio 2 dalyje nustatytą išeitinę išmoką.

Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleistas iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama).

Pažymime, kad Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ)  49 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams, kurių materialinė būklė sunki dėl jų pačių ligos, artimųjų giminaičių, sutuoktinio, partnerio, sugyventinio, jo tėvų, vaikų (įvaikių), brolių (įbrolių) ir seserų (įseserių), taip pat išlaikytinių, kurių globėju ar rūpintoju įstatymų nustatyta tvarka yra paskirtas valstybės tarnautojas, ligos ar mirties, stichinės nelaimės ar turto netekimo, gali būti skiriama iki 5 minimaliųjų mėnesinių algų materialinė pašalpa. Pašalpą skiria valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, o kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Vyriausybė ar savivaldybės taryba, – Ministras Pirmininkas, savivaldybės meras iš valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai skirtų lėšų. Įstaigos vadovui pašalpa skiriama iš jo vadovaujamai įstaigai skirtų lėšų.

Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje pateikiama artimųjų giminaičių sąvoka. Artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Taigi, į šią sąvoką įeina Jūsų tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai bei broliai ir seserys, o VTĮ  49 straipsnio 9 dalyje po artimųjų giminaičių taip pat yra išvardinti valstybės tarnautojo sutuoktinio (partnerio, sugyventinio) tėvai, vaikai, broliai, seserys.

Atsižvelgdami į šias nuostatas, manytume, kad Jums kreipiantis dėl materialinės pašalpos mirus Jūsų vyro tėvui, Jūsų įstaigos vadovas gali Jums skirti iki 5 minimaliųjų mėnesinių algų materialinę pašalpą.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojo Darbo kodekso (toliau – DK) 112 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių įstaigų, kurios išlaikomos iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ir savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banko darbuotojams, kurie augina vaikus iki trejų metų, nustatoma sutrumpinta trisdešimt dviejų valandų per savaitę darbo laiko norma, už nedirbtą darbo laiko normos dalį paliekant nustatytą darbo užmokestį. Ši sutrumpinta darbo laiko norma taikoma vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų jų pasirinkimu, iki vaikui sukanka treji metai. Atsižvelgiant į tai, kad VTĮ nereglamentuoja valstybės tarnautojų darbo laiko normos, DK 112 straipsnio 5 dalis taikytina ir valstybės tarnautojams.

Pažymime, kad DK 112 straipsnio 5 dalyje nurodytas savaitės darbo laiko trumpinimas iki 32 val., t. y. 8 val. per savaitę, yra taikomas valstybės tarnautojams, dirbantiems visą darbo laiko normą, t. y. 40 val. per savaitę. Tuo atveju, jeigu šalys yra sulygę dėl trumpesnės darbo laiko normos (t. y. dirbama ne visą darbo dieną), darbo laikas trumpinamas proporcingai, pvz., jei nustatyta darbo laiko norma 20 val., tokiam valstybės tarnautojui darbo laikas trumpinamas 4 val. Taip pat pažymime, kad tokios nuomonės dėl DK 112 straipsnio 5 dalies nuostatos taikymo dirbantiems ne visą darbo laiką laikosi ir Valstybinė darbo inspekcija.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta nuostata, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojui sukanka 65 metai, išskyrus šio įstatymo 49 straipsnio 8 dalyje ir šio straipsnio 8 dalyje numatytus atvejus. VTĮ 48 straipsnyje reglamentuojami išeitinių išmokų ir kompensacijų mokėjimo pagrindai ir sąlygos. VTĮ 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nauja nuostata, kad  VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu (valstybės tarnautojui sukanka 65 metai) atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Taip pat numatyti atvejai, kai ši išmoka išmokama vėliau nei atleidimo iš pareigų dieną arba neišmokama: 1) kai dėl iš pareigų atleidžiamo valstybės tarnautojo, kuriam sukako 65 metai, yra pradėtas ir nebaigtas VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas tarnybinio nusižengimo tyrimas, išeitinė išmoka jam išmokama per 5 darbo dienas nuo jį į pareigas priimančio asmens sprendimo, atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą, priėmimo dienos, 2) tais atvejais, kai atlikus VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą tarnybinio nusižengimo tyrimą priimamas sprendimas iš pareigų atleistam valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai, skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, išeitinė išmoka jam nemokama.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo nėra numatyta, kad iš pareigų atleistam valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai, 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka nemokama, jeigu su tokiu valstybės tarnautoju sudaroma mentorystės sutartis, Viešojo valdymo agentūros nuomone, atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai ir su kuriuo vėliau yra sudaroma mentorystės sutartis, jo atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų dieną turėtų būti išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Pažymėtina, kad įsigaliojus VTĮ pasikeitimui, nuo 2022 m. sausio 14 d. karjeros valstybės tarnautojo, kuriam suėjo 65 metai, valstybės tarnyba gali būti pratęsta, jeigu jo tarnybinė veikla per paskutinius trejus metus buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų. Šio amžiaus sukakusio valstybės tarnautojo tarnybą jo sutikimu gali pratęsti jį į pareigas priėmęs asmuo. Karjeros valstybės tarnautojo tarnybos laikas pratęsiamas dar vieneriems metams ir bendras pratęstas tarnybos laikas negali viršyti penkerių metų (VTĮ 49 straipsnio 8 dalis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2022 m. sausio 19 d. priėmė nutarimą Nr. 52 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ pakeitimo, kurio pakeičiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimas Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Nutarimas). Nutarimo 3.2 papunkčiu Viešojo valdymo agentūra įgaliojama atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai įstaigai Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 8 dalyje nustatytas funkcijas ir veiksmus. Pranešimu Viešojo valdymo agentūrai apie būsimą karjeros valstybės tarnautojo tarnybos pratęsimą laikomas šio fakto pažymėjimas VATARAS/VATIS duomenų apie asmenį kortelėje esančiame tarnybos laiko pratęsimo laukelyje. Tai yra, valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, esant į pareigas priimančio asmens sprendimui pratęsti karjeros valstybės tarautojo tarnybą, apie tai pažymi VATARAS/VATIS.

Nuo 2022 m. sausio 14 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalies nuostata, kad įstatymuose nustatytai kadencijai į pareigas priimti įstaigų vadovai (išskyrus įstaigų vadovus, priimamus į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ar kadencijai priimti karjeros valstybės tarnautojai Vyriausybės nustatyta tvarka per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos (kai iš pareigų atleidžiama šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu) gali būti priimti į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje be konkurso.

Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalyje nurodytų asmenų priėmimo į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 (toliau – Aprašas).

Atkreipiame dėmesį, kad:

 – asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, turi teisę per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos kreiptis į tą pačią įstaigą, kurioje ėjo pareigas ir buvo atleistas iš jų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punktą, su rašytiniu prašymu dėl galimybės būti priimtam į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso. 

– įstaiga turi teisę per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos savo iniciatyva (nesant pateikto Aprašo 151 punkte nurodyto prašymo) raštu pasiūlyti asmeniui, kurio kadencija pasibaigusi ir kuris buvo atleistas iš pareigų toje įstaigoje pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punktą, užimti laisvas lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu jis atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnyje nustatytus nepriekaištingos reputacijos, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus reikalavimus, teisės aktuose ar pareigybės, į kurią pretenduoja, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.

– asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, gali Aprašo 16 punkte nustatyta tvarka pateikti dokumentus dalyvauti konkurse toje pačioje ar kitoje įstaigoje. Tokiu atveju asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje gali būti priimtas be konkurso Aprašo 21 punkto 3 ir 4 pastraipose nustatyta tvarka sustabdžius konkurso procedūras ir patikrinus asmens, kurio kadencija pasibaigusi, gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

 – jeigu asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, tuo pačiu metu įgyja teisę ir atkurti valstybės tarnautojo statusą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 2 ar 3 dalies nuostatas, asmens, kurio kadencija pasibaigusi, pasirinkimu vienu metu įgyvendinama viena iš šių teisių – Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 2 ar 3 dalyse nustatyta teisė arba Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalyje nustatyta teisė. Neįgyvendinus vienos iš šių teisių, asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, gali įgyvendinti kitą teisę, jei nepasibaigęs jos įgyvendinimo terminas.

Atkreipiame dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalies nuostatos taikomos įstaigų vadovams, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu iš pareigų atleisti 2022-01-14 ar vėliau.

SVARBU! Tuo atveju, jei asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, yra pateikęs Aprašo 16 punkte nustatyta tvarka dokumentus dalyvauti konkurse, jis į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje gali būti priimtas be konkurso Aprašo nustatyta tvarka sustabdžius konkurso procedūras ir patikrinus jo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Esant tokiam atvejui, asmuo, kurio kadencija pasibaigusi ir kuris yra pateikęs Aprašo 16 punkte nustatyta tvarka dokumentus dalyvauti konkurse, turėtų apie tai el. p. informuoti už konkurso organizavimą atsakingą asmenį (el. p. adresas būna nurodytas konkretaus skelbimo skiltyje „Konkursą organizuojančios įstaigos kontaktai išsamesnei informacijai“) arba/ir nurodyti informaciją gyvenimo aprašymo dalyje „Profesija arba pareigos“ įrašant „asmuo, kurio kadencija pasibaigusi“.

Nuo 2022 m. sausio 14 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalies nuostata, kad įstatymuose nustatytai kadencijai į pareigas priimti įstaigų vadovai (išskyrus įstaigų vadovus, priimamus į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ar kadencijai priimti karjeros valstybės tarnautojai Vyriausybės nustatyta tvarka per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos (kai iš pareigų atleidžiama šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu) gali būti priimti į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje be konkurso.

Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalyje nurodytų asmenų priėmimo į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 (toliau – Aprašas).

Atkreipiame dėmesį, kad:

 – asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, turi teisę per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos kreiptis į tą pačią įstaigą, kurioje ėjo pareigas ir buvo atleistas iš jų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punktą, su rašytiniu prašymu dėl galimybės būti priimtam į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso. 

– įstaiga turi teisę per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos savo iniciatyva (nesant pateikto Aprašo 151 punkte nurodyto prašymo) raštu pasiūlyti asmeniui, kurio kadencija pasibaigusi ir kuris buvo atleistas iš pareigų toje įstaigoje pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punktą, užimti laisvas lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu jis atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnyje nustatytus nepriekaištingos reputacijos, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus reikalavimus, teisės aktuose ar pareigybės, į kurią pretenduoja, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.

– asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, gali Aprašo 16 punkte nustatyta tvarka pateikti dokumentus dalyvauti konkurse toje pačioje ar kitoje įstaigoje. Tokiu atveju asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje gali būti priimtas be konkurso Aprašo 21 punkto 3 ir 4 pastraipose nustatyta tvarka sustabdžius konkurso procedūras ir patikrinus asmens, kurio kadencija pasibaigusi, gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

 – jeigu asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, tuo pačiu metu įgyja teisę ir atkurti valstybės tarnautojo statusą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 2 ar 3 dalies nuostatas, asmens, kurio kadencija pasibaigusi, pasirinkimu vienu metu įgyvendinama viena iš šių teisių – Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 2 ar 3 dalyse nustatyta teisė arba Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalyje nustatyta teisė. Neįgyvendinus vienos iš šių teisių, asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, gali įgyvendinti kitą teisę, jei nepasibaigęs jos įgyvendinimo terminas.

Atkreipiame dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 41 dalies nuostatos taikomos įstaigų vadovams, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu iš pareigų atleisti 2022-01-14 ar vėliau.

SVARBU! Tuo atveju, jei asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, yra pateikęs Aprašo 16 punkte nustatyta tvarka dokumentus dalyvauti konkurse, jis į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje gali būti priimtas be konkurso Aprašo nustatyta tvarka sustabdžius konkurso procedūras ir patikrinus jo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Esant tokiam atvejui, asmuo, kurio kadencija pasibaigusi ir kuris yra pateikęs Aprašo 16 punkte nustatyta tvarka dokumentus dalyvauti konkurse, turėtų apie tai el. p. informuoti už konkurso organizavimą atsakingą asmenį (el. p. adresas būna nurodytas konkretaus skelbimo skiltyje „Konkursą organizuojančios įstaigos kontaktai išsamesnei informacijai“) arba/ir nurodyti informaciją gyvenimo aprašymo dalyje „Profesija arba pareigos“ įrašant „asmuo, kurio kadencija pasibaigusi“.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuotolinis darbas yra darbo organizavimo forma arba darbo atlikimo būdas, kai valstybės tarnautojas jam priskirtas funkcijas ar jų dalį visą arba dalį darbo laiko, suderinęs su tiesioginiu vadovu Vyriausybės nustatyta tvarka, atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje kitoje, negu darbovietė yra, vietoje, taip pat ir naudodamas informacines technologijas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1296 „Dėl Valstybės tarnautojų ir diplomatų nuotolinio darbo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Valstybės tarnautojų ir diplomatų nuotolinio darbo tvarkos aprašą, kurio 3 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas, norintis dirbti nuotolinį darbą, pateikia tiesioginiam vadovui rašytinį prašymą dėl nuotolinio darbo, o tiesioginis vadovas sutinka arba nesutinka, jog valstybės tarnautojas dirbtų nuotolinį darbą.

Pažymėtina, kad nuo 2022-08-01 įsigaliojo Darbo kodekso pakeitimai, kuriais, be kita ko, papildytos ir 52 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad jeigu darbdavys neįrodo, kad dėl gamybinio būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų tai sukeltų per dideles sąnaudas, jis privalo tenkinti darbuotojo prašymą dirbti nuotoliniu būdu, kai to reikalauja nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti darbuotoja, darbuotojas, auginantis vaiką iki aštuonerių metų, ir darbuotojas, vienas auginantis vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, arba darbuotojas, pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą pateikęs prašymą, pagrįstą sveikatos būkle, neįgalumu arba būtinybe slaugyti (prižiūrėti) šeimos narį ar kartu su darbuotoju gyvenantį asmenį. Šios nuostatos, vadovaujantis VTĮ 6 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, galioja ir valstybės tarnautojams.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manytume, kad valstybės tarnautojai, auginantys vaiką iki aštuonerių metų, turi teisę teikti prašymą dirbti nuotoliniu būdu tiek visą, tiek dalį darbo laiko. Pažymėtina, kad darbdavys privalo tenkinti tokio tarnautojo prašymą, nebent įrodo, kad dėl gamybinio būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų tai sukeltų per dideles sąnaudas.

Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad į pareigas įstatymų nustatytai kadencijai priimtas įstaigos vadovas arba karjeros valstybės tarnautojas, kuriam kadencijos laikotarpiu sukanka 65 metai, gali savo noru būti atleidžiamas iš pareigų suėjus 65 metams arba gali eiti pareigas iki kadencijos, kuriai jis buvo priimtas, pabaigos, jeigu šios kadencijos metu jo tarnybinė veikla buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manytume, kad seniūnams Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 8 dalis dėl tarnybos pratęsimo netaikoma. Jiems taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 8 dalis.

Valstybės tarnautojas, kuriam sukanka 65 metai, atleidžiamas iš valstybės tarnautojo pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 51 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Atkreipiamas dėmesys, kad įsigaliojus VTĮ pasikeitimui, nuo 2022 m. sausio 14 d. karjeros valstybės tarnautojo, kuriam suėjo 65 metai, valstybės tarnyba gali būti pratęsta, jeigu jo tarnybinė veikla per paskutinius trejus metus buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų. Šio amžiaus sukakusio valstybės tarnautojo tarnybą jo sutikimu gali pratęsti jį į pareigas priėmęs asmuo. Karjeros valstybės tarnautojo tarnybos laikas pratęsiamas dar vieneriems metams ir bendras pratęstas tarnybos laikas negali viršyti penkerių metų (VTĮ 49 straipsnio 8 dalis).

Pažymėtina, kad VTĮ 51 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad su įstaigos vadovu ar karjeros valstybės tarnautoju, kuriems sukako 65 metai ir kurie pagal šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 6 punktą atleidžiami iš pareigų, Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti sudaroma terminuota darbo sutartis dėl mentorystės (įgytos patirties perdavimo) ne ilgesniam kaip 2 metų laikotarpiui.

Vadovaujantis Terminuotų darbo sutarčių dėl mentorystės sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1297 „Dėl Terminuotų darbo sutarčių dėl mentorystės tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – Aprašas) 3 punkto nuostatomis, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo likus ne mažiau kaip vienam mėnesiui, iki valstybės tarnautojui sukaks 65 metai, savo iniciatyva arba šio punkto antrojoje pastraipoje nustatytu atveju įvertina poreikį sudaryti su valstybės tarnautoju terminuotą darbo sutartį dėl mentorystės. Jeigu į pareigas priimantis asmuo nusprendžia sudaryti sutartį dėl mentorystės, pažymėtina, kad Aprašo 7 punkte nustatyta, kad terminuota darbo sutartis dėl mentorystės sudaroma vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis.

Vadovaujantis Aprašo 3 punkto nuostatomis, terminuotą darbo sutartį dėl mentorystės valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo gali sudaryti atsižvelgdamas į VTĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. mentoriaus pareigybė steigiama ne vietoje valstybės tarnautojo pareigybės, o atsižvelgiant į didžiausią leistiną valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų pareigybių skaičių. Taigi, sutartis dėl mentorystės sudaroma ne toms pačioms pareigoms, iš kurių valstybės tarnautojas atleidžiamas pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktą, o Apraše minimoms mentoriui priskirtoms funkcijoms vykdyti. Jo tarnybos santykiai kaip valstybės tarnautojo nutrūksta.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 6 straipsnio 1 dalimi, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Valstybės tarnautojams mokamos išeitinės išmokos, jų  mokėjimo pagrindai reglamentuojami VTĮ 48 straipsnyje, todėl Darbo kodekso 56 straipsnio 2 dalies nuostatos šiuo atveju netaikomos. VTĮ 48 straipsnyje reglamentuota, pagal kokius pagrindus atleistiems valstybės tarnautojams mokamos išeitinės išmokos, išeitinių išmokų dydžiai ir jų mokėjimo tvarka. Subjektai, kuriems mokomos išeitinės išmokos, nurodyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse. VTĮ 48 straipsnyje nenustatyta, jog valstybės tarnautojui, atleidžiamam pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 1 punktą , t. y. kai atsistatydina savo noru (įgijus teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją), turėtų būti išmokama išeitinė išmoka, taigi atleidžiant šiuo pagrindu, išeitinė išmoka nepriklauso ir nėra mokama.

Pažymėtina, jog VTĮ 31 straipsnio 2 dalies 5 punkte yra nustatyta, jog valstybės tarnautojai gali būti skatinami vienkartine pinigine išmoka Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 1219 redakcija) patvirtinto Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašo 2.5 papunktyje nustatyta, kad vienkartinė piniginė išmoka gali būti skiriama valstybės tarnautojams, įgijusiems teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją arba pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir savo noru atsistatydinantiems iš valstybės tarnautojo pareigų. Minėto aprašo 3 punkte numatyta, jog sprendimą dėl vienkartinės piniginės išmokos skyrimo valstybės tarnautojui priima įstatymų įgaliotos institucijos ar asmenys (t. y. tokį sprendimą gali priimti valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo). Vienkartinės išmokos dydis negali viršyti 100 procentų nustatytos valstybės tarnautojo pareiginės algos.

 Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, pensinio amžiaus valstybės tarnautojui atsistatydinant iš pareigų savo noru išeitinė išmoka nepriklauso, tačiau vadovo sprendimu gali būti skirta vienkartinė piniginė išmoka.

VTĮ 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu (baigiasi politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas pasirinkusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimai) atleistam iš pareigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka mokama, jeigu jis ėjo pareigas ne mažiau kaip pusę jį į pareigas pasirinkusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos teisės aktuose nustatytos kadencijos trukmės. Ši išeitinė išmoka politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui išmokama praėjus mėnesiui nuo jo atleidimo iš pareigų dienos. Jeigu iki šios išmokos išmokėjimo asmuo pradėjo eiti valstybės tarnautojo pareigas ar buvo priimtas į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke, išeitinė išmoka mokama tik už laikotarpį iki asmens priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas ar priėmimo į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke dienos.

Valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ) ne tik įtvirtina pagrindus, kuriems esant valstybės tarnautojai gali būti atleidžiami iš pareigų, bet ir nustato pagrindines procedūras ir taisykles, kurių turi laikytis darbdavys, nusprendęs panaikinti karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, taip pat numato atitinkamas valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijas.

VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog dėl pareigybės panaikinimo negali būti atleistas valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų (išskyrus, kai institucija ar įstaiga likviduojama).

Pažymėtina, kad VTĮ nedraudžia naikinti turinčio vaiką (vaikus) iki trejų metų karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, tačiau šiai valstybės tarnautojų grupei įstatymų leidėjas be tų garantijų, kurios numatytos VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje (pranešimo įteikimo terminų, garantijos būti paskirtam į kitas pareigas), numato ir specialiąsias garantijas, įtvirtintas VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje, pagal kurias valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleistas iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama).

Atsižvelgdami į tai, kad VTĮ ir su juo susijusių teisės aktų nuostatos nedetalizuoja kada ir kokia informacija apie darbo sąlygų pasikeitimą turėtų būti pateikta valstybės tarnautojams, auginantiems vaiką (vaikus) iki trejų metų, taip pat esantiems atostogose vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai, manytume, kad šie valstybės tarnautojai apie darbo sąlygų  pasikeitimus turėtų būti informuojami kaip įmanoma operatyviau ir išsamiau bet kokia šalims priimtina rašytine forma (registruotu laišku, įteikiant asmeniškai ir kt.), leidžiančia patvirtinti pranešimo gavimo faktą.

Taigi valstybės tarnautojui, auginančiam vaiką iki trejų metų ir kurio pareigybė yra naikinama (bet pati įstaiga nelikviduojama), vadovaujantis VTĮ 49 straipsnio 1 dalimi, turi būti siūlomos kitos to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos toje pačioje įstaigoje ar jos struktūriniuose padaliniuose. Jei tokių pareigų nėra ir jei karjeros valstybės tarnautojas sutinka, jam siūlomos žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos toje pačioje įstaigoje ar jos struktūriniuose padaliniuose.

Tuo atveju, jei toks valstybės tarnautojas atsisako siūlomų pareigų arba toje pačioje įstaigoje ar jos struktūriniuose padaliniuose nėra laisvų pareigų, kurių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus toks valstybės tarnautojas atitinka, jis negali būti atleistas iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama), iki vaikui sueis treji metai. Taigi darbdavys turi pareigą užtikrinti, kad tokie valstybės tarnautojai nebūtų atleisti dėl pareigybės panaikinimo ir ieškoti galimybių palikti juos darbe.

Dėl Jūsų klausimo, ar įstaiga privalo siūlyti šiai valstybės tarnautojai kitas laisvas pareigas, ar siūlyti pareigas galima tik iki gegužės 1 d., manytume, kad įstaiga turi pareigą siūlyti šiai valstybės tarnautojai kitas laisvas pareigas visą laikotarpį iki jos atleidimo.

Jeigu sprendimas dėl pareigybės, kurią užima minėta valstybės tarnautoja, panaikinimo negali būti nepriimtas ir ji nesutinka eiti kitų pareigų šioje įstaigoje, darbdaviui pagal tokią įstatymo normą tenka pareiga visą laikotarpį, kol yra aptariamos sąlygos (augina vaiką (vaikus) iki trejų metų), užtikrinti šiems valstybės tarnautojams vidutinį darbo užmokestį ir kitas socialines garantijas.

Pažymėtina, kad valstybės tarnautojai, auginantys vaiką (vaikus) iki trejų metų turi pirmenybę, palyginti su kitais asmenimis, kuriems taikomos Darbo kodekso 57 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos, pretenduoti į po struktūrinio pertvarkymo esamas pareigas, kurių specialiuosius reikalavimus jie atitinka.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) ne tik įtvirtina pagrindus, kuriems esant valstybės tarnautojai gali būti atleidžiami iš pareigų, bet ir nustato pagrindines procedūras ir taisykles, kurių turi laikytis darbdavys, nusprendęs panaikinti karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, taip pat numato atitinkamas valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijas.

Viena iš garantijų įtvirtinta VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią dalį, karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, su jo sutikimu paskiriamas į kitas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnes pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais.

Vadovaujantis VTĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatomis,  reorganizuojant įstaigą valstybės tarnautojams turi būti siūlomos kitos lygiavertės karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Jei tokių pareigų nėra ir jei karjeros valstybės tarnautojas sutinka, jam turi būti siūlomos žemesnės karjeros valstybės tarnautojo pareigos.

Pagal teismų praktiką, VTĮ 43 straipsnio 1 dalies  (čia ir toliau minint teismų praktiką – VTĮ, galiojęs iki 2018-12-31, pagal galiojantį VTĮ – 49 str. 1 d.) norma yra esminė valstybės tarnautojų teisių ir interesų apsaugos požiūriu, todėl ją pažeidus valstybės tarnautojo atleidimas pripažįstamas neteisėtu (2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁶²–340/2011). 

Priėmus sprendimą dėl įstaigos reorganizavimo ir vykdant struktūrinius pakeitimus, pažymėtina, kad reorganizavimas ne visuomet gali reikšti tokiose įstaigose einančių valstybės tarnautojų pareigybių panaikinimą. Būtina išsiaiškinti, kokios funkcijos nebebus vykdomos, kokios atsiras naujos, kokios bus perskirstytos, t. y. būtina nustatyti kurios pareigybės bus naikinamos, o kurios keičiamos. Šiuo metu teisės aktuose nėra aprašyta pareigybių naikinimo/pildymo/keitimo procedūra. Vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) (2010 m. vasario 23 d. LVAT administracinė byla Nr. A-143-247-10) yra pažymėjęs, kad pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis toliau išlieka ar jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta. Jei iš esmės pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka, nelaikoma, kad pareigybė naikinama. Tais atvejais, kai pertvarkant struktūrą sujungiami keli padaliniai, valstybės tarnautojų, kurių vykdomos funkcijos nesikeičia, pareigybės nėra naikinamos. Išimtimi laikytini tik tie atvejai, kai pagrįstai nustatomi kiti pareigybės aprašymo elementai (specialieji reikalavimai tas pareigas einančiam valstybės tarnautojui, pareigybės kategorija) (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1791/2005).  Taigi, keičiantis tik struktūrinio padalinio pavadinimui ar kitiems – neesminiams pareigybės aprašymo elementams, manytume, kad karjeros valstybės tarnautojo pareigybė negali būti naikinama ir tokiu atveju nereikia valstybės tarnautojo įspėti dėl pareigybės panaikinimo, tarnautojas turėtų būti pasirašytinai supažindinamas su pakeistu jo pareigybės aprašymu.

Vertinant, ar pagal pareigybės aprašymą atitinkama pareigybė pagal savo turinį yra kokybiškai nauja, ar tik atitinkamai išplėsta ar susiaurinta jai pavestų funkcijų apimtis, turi būti lyginama atitinkamų pareigybių paskirtis, nustatyti specialieji reikalavimai, funkcijų pobūdis pagal bendrąją ir specialiąją veiklos sritis. Pildant pareigybių aprašymus naujomis funkcijomis, pakartotinai turėtų būti įvertintas pareigybės svoris ir jos įtaka įstaigos veiklos rezultatams. Papildžius pareigybės aprašymą, valstybės tarnautojo sutikimu jis toliau gali eiti šias pareigas. Šiuo atveju parengiamas naujas pareigybės aprašymas, valstybės tarnautojas su juo susipažįsta ir išreiškia savo sutikimą eiti šias pareigas pasirašant (Pvz., jei pareigybės paskirtis, specialieji reikalavimai pareigybei, funkcijos išlieka tos pačios ar įrašoma viena nauja ir keičiamas tik pareigybės pavadinimas, tokiu atveju valstybės tarnautojas supažindinamas su nauju pareigybės aprašymu pasirašytinai ir toliau eina pareigas.).

Jeigu tokiu atveju pareigybės aprašymą papildžius naujomis funkcijomis ar sumažinus jas nesutinka su pakeistu pareigybės aprašymu, laikoma, kad darbo sąlygos pasikeitė (atliekamos funkcijos) ir valstybės tarnautojas turėtų būti atleistas iš pareigų pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą, laikantis visų VTĮ jam nustatytų atleidimo terminų ir kitų socialinių garantijų.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 48 straipsnio 2 dalimi, dėl pareigybės panaikinimo atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui išmokama iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atsižvelgiant į valstybės tarnautojo tarnybos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje stažą: iki vienų metų – vieno mėnesio,  nuo vienų iki penkerių metų – 2 mėnesių, nuo penkerių iki dešimt metų – 3 mėnesių, nuo dešimt iki dvidešimt metų – 4 mėnesių, daugiau kaip dvidešimt metų – 5 mėnesių. 

Išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Jos mokėjimas nutraukiamas, jei asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ar priimamas į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke. Jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ne pirmą mėnesio dieną, išeitinė išmoka mokama tik už to mėnesio dienas iki priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas ar priėmimo į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke dienos. VTĮ nenustatytas reikalavimas dėl pareigybės panaikinimo atleidžiamam valstybės tarnautojui pateikti prašymą išeitinei kompensacijai gauti, todėl tokio prašymo nepateikimas neturėtų sustabdyti išeitinės kompensacijos mokėjimo.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 2 straipsnio 4 dalimi, pakaitinis valstybės tarnautojas yra valstybės tarnautojas, priimtas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, iki VTĮ nustatyta tvarka į jas bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas, taip pat valstybės tarnautojas, pakeičiantis laikinai negalintį eiti pareigų valstybės tarnautoją.

Pakaitinių valstybės tarnautojų priėmimas į pareigas reglamentuotas VTĮ 15 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pakaitiniai valstybės tarnautojai priimami į pareigas po konkurso į karjeros valstybės tarnautojo pareigas paskelbimo, iki VTĮ nustatyta tvarka į jas bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas, bet ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, taip pat į laikinai negalinčio eiti karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas, iki sugrįžta arba atleidžiamas negalėjęs eiti pareigų karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas.

VTĮ 48 straipsnyje reglamentuota, pagal kokius pagrindus atleistiems valstybės tarnautojams mokamos išeitinės išmokos, išeitinių išmokų dydžiai ir jų mokėjimo tvarka. Subjektai, kuriems mokomos išeitinės išmokos, nurodyti VTĮ 48  straipsnio 1  ir 2  dalyse. 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu (baigiasi politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimai) atleistam iš pareigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui mokama išeitinė išmoka, tačiau nėra nurodyta, kad išeitinė išmoka būtų mokama pasibaigus pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo laikui. 

Atsižvelgdami į išdėstytas VTĮ 48 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, manytume, kad VTĮ nenustato galimybės pakaitiniam valstybės tarnautojui, atleidžiamam iš pareigų pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktą (pasibaigia pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo laikas), išmokėti išeitinės išmokos, todėl pasibaigus pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo laikui, jam išeitinė išmoka nepriklauso ir nėra mokama. 

Pažymėtina, kad VTĮ 48 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atleidžiamam valstybės tarnautojui jo atleidimo iš pareigų dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos, todėl iš pareigų atleidžiant pakaitinį valstybės tarnautoją, su juo turi būti atsiskaityta ir už nepanaudotas atostogas.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Taigi, jie valstybės tarnautojams taikomi papildomai, kai tam tikrais atvejais nepakanka VTĮ normų. Atsižvelgiant į tai, kad VTĮ detaliai nereglamentuoja valstybės tarnautojų komandiruočių klausimų, jiems turėtų būti taikomi šiuos klausimus reglamentuojantys ir kiti teisės aktai, tarp jų ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 107 straipsnio nuostatos.

VTĮ 49 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojams yra garantuojama einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis, kai valstybės tarnautojai yra išsiųsti į tarnybinę komandiruotę, – darbo dienomis komandiruotėje bei komandiruotės metu kelionėje išbūtą laiką. Atkreiptinas dėmesys, kad VTĮ nereglamentuoja valstybės tarnautojų darbo laiko. Vadovaujantis VTĮ 6 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojams turi būti taikomos atitinkamos DK nuostatos.

Pažymėtina, kad pagal VTĮ 49 straipsnio 3 dalies 1 punktą bei DK 107 straipsnio 4 dalį kelionės į komandiruotę laikas įskaitomas į darbo laiką.

DK 107 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas. Jeigu kelionė vyko po darbo dienos valandų, poilsio ar švenčių dieną, darbuotojas turi teisę į tokios pačios trukmės poilsį pirmą darbo dieną po kelionės arba šis poilsio laikas pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko, paliekant už šį poilsio laiką darbuotojo darbo užmokestį.

Atsižvelgiant į DK 107 straipsnio 4 dalies turinį, pažymėtina, kadangi kelionės laikas yra įskaitomas į darbo laiką, todėl šis laikas turi būti apmokamas kaip faktiškai dirbtas laikas. „Jeigu kelionė vyko po darbo dienos valandų, poilsio ar švenčių dieną <...>“, – taikant nurodytą teisės normą, būtina vadovautis nuoroda į DK 107 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensavimo mechanizmą. Ši norma negali būti aiškinama plečiamai, nes DK 107 straipsnio 4 dalis įtvirtina aiškų kompensavimo mechanizmą darbuotojui, kai kelionė vyko po darbo dienos valandų, poilsio ar švenčių dieną, tokiu atveju už faktiškai dirbtą laiką (kelionės laiką) apmokama viengubu darbo užmokesčiu ir kompensuojama poilsiu pirmą darbo dieną po kelionės arba šis poilsio laikas pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko, paliekant už šį poilsio laiką darbuotojo darbo užmokestį. Komandiruotės kelionės laiku rekomenduotina laikyti laiką, reikiamą atvykti, pvz., į/iš oro uosto, faktinį skrydžių laiką, skrydžių laukimo laiką (kiek numatyta oro uostų taisyklėse), taip pat laiką tarp skrydžių (kai vykstama su persėdimais). Jei tarnybinės komandiruotės kelionės laikas yra trumpesnis nei darbo dienos trukmė, apmokamas ir kompensuojamas tik faktinis kelionės laikas.                                                  

Vadovaujantis VTĮ 6 straipsnio 1 dalimi, DK 107 straipsnio 4 dalies nuostatos taikytinos ir valstybės tarnautojams sprendžiant apmokėjimo ir kompensavimo klausimą dėl vykimo ar grįžimo į/iš tarnybinės komandiruotės po darbo dienos valandų, poilsio ar švenčių dienomis. Valstybės tarnautojui, kuris vyko į komandiruotę po darbo dienos valandų, poilsio ar švenčių dieną, taikant DK 107 straipsnio 4 dalį, kelionės laikas turėtų būti įskaitomas į darbo laiką ir apmokamas kaip faktiškai dirbtas laikas viengubu tarifu ir kompensuojama tokios pačios trukmės poilsiu pirmą darbo dieną po kelionės arba šis poilsio laikas pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko, paliekant valstybės tarnautojo darbo užmokestį. Šiuo atveju netaikomas VTĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuris nukreipia Į DK 144 straipsnį, nes toks laikas neturi būti apmokamas kaip darbas poilsio ar švenčių dieną, taip pat neturi būti apmokamas kaip viršvalandinis darbas.

Jeigu poilsio ar švenčių dieną nekeliaujama, o dirbama (pvz. dalyvavimas oficialiuose renginiuose, seminaruose ir pan.), tokiu atveju turėtų būti taikomos VTĮ 28 straipsnio 2 dalyje ir DK 144 straipsnyje nurodytos teisės normos. Vadovaujantis VTĮ 49 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, tuo atveju, jeigu į įstaigos vadovo įsakymu ar potvarkiu įformintą tarnybinės komandiruotės laikotarpį įsiterptų poilsio diena, kurios metu valstybės tarnautojas tarnybinių pavedimų nevykdytų ir ilsėtųsi, už šią poilsio dieną valstybės tarnautojui nėra mokamas nustatytas darbo užmokestis, bet paliekami Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinti dienpinigiai.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) Į 49 str. 1 d., įstaiga pakaitiniams valstybės tarnautojams oficialiai įteikti įspėjimo lapelių neprivalo, kadangi pakaitinių valstybės tarnautojų atleidimo tvarkos dėl įstaigos reorganizavimo ir pareigybių panaikinimo šis straipsnis nereglamentuoja. Vis dėlto, pažymėtina, jog apie pareigybės panaikinimą turėtų būti įspėti visi, tarp jų ir laikinai dirbantys valstybės tarnautojai, t. y. pakaitiniai valstybės tarnautojai.

VTĮ 15 str. 1 d. nustatyta, jog pakaitiniai valstybės tarnautojai priimami į laikinai negalinčio eiti karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas, iki sugrįžta arba atleidžiamas negalėjęs eiti pareigų karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas. Pakaitinis valstybės tarnautojas yra atleidžiamas iš pareigų pagal VTĮ 51 str. 1 d. 6 p., kai pasibaigia jo priėmimo laikas. Vadovaujantis šiomis VTĮ nuostatomis, pakaitinis valstybės tarnautojas turi būti atleistas iš pareigų iki tos dienos, kai sugrįžta arba yra atleidžiamas negalėjęs eiti pareigų karjeros valstybės tarnautojas.

Kartu paaiškiname, kad VTĮ 26 str. 2 d. nustatyta, kad pakaitinis karjeros valstybės tarnautojas, išskyrus pakaitinį karjeros valstybės tarnautoją, priimtą į pareigas, iki šio Įstatymo nustatyta tvarka į jas bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas, bet ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, jo prašymu gali būti perkeltas į kitas lygiavertes ar žemesnes laikinai negalinčio eiti karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Taigi, ir pareigybės panaikinimo atveju, jeigu naujoje įstaigos struktūroje bus laikinai negalinčių eiti savo pareigų karjeros valstybės tarnautojų, tai į jų pareigas vadovaujantis VTĮ 26 str. 2 dalimi gali būti perkelti pakaitiniai valstybės tarnautojai, jeigu tokių laikinai negalinčių eiti savo pareigų laisvų valstybės tarnautojų pareigų nėra, pakaitinis valstybės tarnautojas turi būti atleidžiamas.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manytume, kad valstybės tarnautojui, per išeigines ar šventes palaidojusiam artimąjį giminaitį, asmuo priimantis jį į pareigas, esant poreikiui, galėtų suteikti 3 laisvas apmokamas nedarbo dienas esančias ir po artimojo giminaičio laidotuvių.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ)  49 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatas valstybės tarnautojams yra garantuojama einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis, artimųjų giminaičių mirties atveju – iki 3 darbo dienų. Pažymėtina, kad VTĮ riboja tik tokios garantijos trukmę iki 3 darbo dienų, tačiau nedetalizuoja jos suteikimo laiko, konkrečių atvejų ar tikslų, kuriais valstybės tarnautojas gali pasinaudoti nustatyta garantija, t. y.  nėra nustatytas laikotarpis, per kurį artimųjų giminaičių mirties atveju valstybės tarnautojui suteikiama iki 3 darbo apmokamų dienų. Tačiau siekiant pasinaudoti šita garantija tarnautojas turėtų  vadovaujantis ir  Darbo kodeksu 24 straipsniu - įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.

Kasmetinių atostogų perkėlimas ir pratęsimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) 129  straipsnyje. VTĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kad VTĮ nereglamentuoja atostogų suteikimo bei jų  perkėlimo ar pratęsimo tvarkos, valstybės tarnautojams dėl atostogų suteikimo, perkėlimo bei pratęsimo taikomos DK nuostatos.

DK 129  straipsnyje nustatyta, kad atostogos gali būti perkeliamos arba pratęsiamos  „jeigu darbuotojas negali pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis pagal jų tikslinę paskirtį, nes <…> jam suteikiamos šio kodekso 137 straipsnio 1 dalyje nustatytos nemokamos atostogas<…>.“ DK 129 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad darbuotojui dalyvauti mirusio šeimos nario laidotuvėse suteikiamos nemokamos atostogos. VTĮ 49 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojams yra garantuojama einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis artimųjų giminaičių mirties atveju, t. y. valstybės tarnautojui nėra suteikiamos nemokamos atostogos, o jis turi tokią garantiją.

Įvertinus skirtingas nurodytų teisės aktų normas, manytume, kad VTĮ nurodyta garantija pagal savo funkcinę prasmę galėtų būti prilyginta DK nurodytoms nemokamoms atostogoms dalyvauti mirusio šeimos nario laidotuvėse, todėl, manytume, kad tarnautojui, kasmetinės atostogos dėl artimųjų giminaičių mirties, galėtų būti perkeliamos arba pratęsiamos, taip, kaip nurodyta DK 129 straipsnyje.

Ši garantija reiškia, kad valstybės tarnautojai tą dieną, kai jie gavę tiesioginio vadovo sutikimą yra išvykę į sveikatos priežiūros įstaigą ir valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, turi būti atleidžiami nuo darbo ir jiems mokamas nustatytas darbo užmokestis.

Pažymėtina, kad VTĮ riboja tik tokios garantijos trukmę – iki 2 darbo dienų per mėnesį, tačiau nedetalizuoja konkrečių atvejų ar tikslų, kuriais valstybės tarnautojas gali išvykti į sveikatos priežiūros įstaigą ir valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą. Manytume, kad vienas iš tokių tikslų, galėtų būti vykimas pas gydytoją arba vaiko vežimas į sveikatos priežiūros įstaigą ar esant poreikiui, vykimas į kt. įstaigas.

Pažymime, kad valstybės tarnautojai, naudodamiesi šia garantija bei darbdaviai turėtų atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai turi veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.

Manytume, kad įstaiga, esant pagrįstų abejonių dėl galimo piktnaudžiavimo nustatyta garantija, gali prašyti, kad valstybės tarnautojai, pateiktų dokumentus, pagrindžiančius jų vykimą į sveikatos priežiūros ar kitą įstaigą. Taip pat manytume, kad šios garantijos įgyvendinimo tvarka įstaigoje galėtų būti nustatyta jos lokaliuose teisės aktuose.

Dėl asmenų, įsidarbinusių ne valstybės ar savivaldybių įstaigose, siūlome kreiptis į Socialinio draudimo fondo valdybą.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Taigi, jie valstybės tarnautojams taikomi papildomai, kai tam tikrais atvejais nepakanka VTĮ normų. Įstatymų leidėjas nustatė, kad valstybės tarnautojų kasmetinių atostogų trukmę reglamentuoja VTĮ, o kasmetinių atostogų suteikimo ir mokėjimo už jas tvarką bei sąlygas, kasmetinių atostogų perkėlimą ir pratęsimą, kompensavimą už nepanaudotas atostogas ir kitus klausimus reglamentuoja Darbo kodeksas (toliau – DK).

VTĮ 42 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojui suteikiamos 22 darbo dienų trukmės kasmetinės minimalios atostogos. Todėl valstybės tarnautojams DK 126 str. nuostatos dėl kasmetinių atostogų trukmės neturėtų būti taikomos. Kasmetinių atostogų suteikimą valstybės tarnautojams reglamentuoja DK 127 ir 128 straipsniai.

Atkreiptinas dėmesys, kad DK 40 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad darbas ne viso darbo laiko sąlygomis dirbantiems darbuotojams nesukelia ribojimų nustatant kasmetinių atostogų trukmę, apskaičiuojant darbo stažą, skiriant į aukštesnes pareigas, tobulinant kvalifikaciją, neapriboja kitų darbuotojo darbo teisių, palyginti su darbuotojais, kurie dirba tokį patį ar lygiavertį darbą viso darbo laiko sąlygomis, atsižvelgiant į darbo stažą, kvalifikaciją ir kitas aplinkybes.

Atsižvelgdami į išdėstytas teisės aktų nuostatas, pažymime, kad valstybės tarnautojams, taip pat ir pasinaudojusiems DK 112 str. 5 d. nustatyta sutrumpinta 32 valandų per savaitę darbo laiko norma, nepriklausomai, kaip ja pasinaudoja valstybės tarnautojas (trumpina savaitės darbo dienų skaičių ar trumpina kiekvienos savaitės dienos darbo valandų skaičių), kasmetinių atostogų trukmę (tiek minimalią, tiek padidintą dėl stažo) reglamentuoja VTĮ 42 str., t. y. valstybės tarnautojui turėtų būti suteikiamos 22 darbo dienų kasmetinės minimalios atostogos, o vadovaujantis VTĮ 42 str. 2 d. atitinkamai skaičiuojamos papildomos kasmetinių atostogų dienos, priklausomai nuo turimo valstybės tarnautojo tarnybos stažo.

Valstybės tarnautojams, pasinaudojusiems DK 112 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta garantija, taikant DK 128 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad bent viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip 10 darbo dienų, arba tarnautojo prašymu suteikiant 5 d. d. atostogas, manytume, kad visais atvejais galioja bendra taisyklė ir kasmetinės atostogos ar jų dalis turėtų būti skaičiuojamos įprasta tvarka pagal įstaigoje nustatytas darbo dienas, neeliminuojant tarnautojo pasirinktos poilsio dienos, pvz. penktadienio, t. y. nurodytu atveju penktadienis skaičiuojamas kaip atostogų diena, nes nors penktadienį tarnautojas ir nedirba (pasinaudoja DK 112 str. 5 d. garantija), tai nėra poilsio diena, už ją tarnautojui mokamas darbo užmokestis. Todėl atostogos neturėtų prasitęsti.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Taigi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai gali būti taikomi valstybės tarnautojams kaip papildomas valstybės tarnybos srityje susiklostančių santykių reguliatorius, kai atskirais atvejais nepakanka VTĮ normų. Įstatymų leidėjas nustatė, kad valstybės tarnautojų kasmetinių atostogų trukmę reglamentuoja VTĮ, o kasmetinių atostogų suteikimo ir mokėjimo už jas tvarką bei sąlygas, kasmetinių atostogų perkėlimą ir pratęsimą, kompensavimą už nepanaudotas atostogas ir kitus klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK).

Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, darbuotojas turi teisę į kasmetines atostogas, o darbdavys – pareigą suteikti jas tais pačiais darbo metais, už kuriuos atostogos yra suteikiamos. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje ši darbuotojo teisė ir atitinkama darbdavio pareiga įgyvendinamos šalių susitarimu. Reikalavimas susitarti dėl darbuotojo teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarkos įstatyme įtvirtintas siekiant maksimaliai suderinti neretai besikertančius darbo sutarties šalių interesus (darbuotojo – pasirinkti atostogas norimos trukmės (pvz., dalimis) ir jam patogiu laiku, darbdavio – tinkamai organizuoti darbo procesą, kad dėl darbuotojų atostogų nenukentėtų įmonės ar įstaigos veiklos efektyvumas) (LAT 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis c. b. A. A. v. bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB „Lautramotors“ Nr. 3K-3-437/2008).

Pažymime, kad nei VTĮ, nei DK nėra įtvirtintas darbuotojų atšaukimo iš kasmetinių atostogų institutas. Nuo 2017-07-01 įsigaliojęs DK nereglamentuoja atšaukimo iš kasmetinių atostogų tvarkos, tačiau tai nereiškia, kad toks atšaukimas negalimas arba draudžiamas. Atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, vadovaujantis protingumo kriterijais,  manytume, kad atšaukimas iš kasmetinių atostogų galimas šalių susitarimu. Taip pat, vadovaujantis DK 24 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri įtvirtina, jog įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise, atšaukimo iš atostogų procedūros ir atvejai gali būti reglamentuoti įstaigos lokaliniuose norminiuose teisės aktuose.

Pažymėtina, kad siekiant išvengti ginčų, tarnautojų prašymai/sutikimai, susiję su jų  teisių ir pareigų įgyvendinimu, turėtų būti fiksuojami raštu.

Už valstybės tarnautojams nustatytų funkcijų bei užduočių vykdymą ir kontrolę atsakingi jų tiesioginiai vadovai, kurie užtikrina, kad jų vadovaujamų skyrių valstybės tarnautojams duoti pavedimai jų nedarbingumo ar atostogų metu būtų perduoti vykdyti kitiems valstybės tarnautojams ar darbuotojams.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 48 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad perkeliamam tarnybinio kaitumo būdu (VTĮ 26 straipsnio 1 dalis) į kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą valstybės tarnautojui jo perkėlimo iš pareigų dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, kaitumo būdu perkeliamam valstybės tarnautojui išmokama ir kompensacija už nepanaudotas atostogas.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Taigi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai gali būti taikomi valstybės tarnautojams, kaip papildomas valstybės tarnybos srityje susiklostančių santykių reguliatorius, kai atskirais atvejais nepakanka Valstybės tarnybos įstatymo normų.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 129 straipsnyje yra numatyta kasmetinių atostogų perkėlimo ir pratęsimo tvarka. Kasmetinės atostogos yra suteikiamos darbuotojui pailsėti ir darbingumui atgauti, tačiau ne visais atvejais įmanoma pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis pagal jų tikslinę paskirtį. Darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kai darbuotojui, negalėjusiam pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis pagal jų tikslinę paskirtį, kasmetinės atostogos yra perkeliamos arba pratęsiamos. Šie atvejai yra laikino nedarbingumo laikotarpiai, nėštumo ir gimdymo, tėvystės, atostogų vaikui prižiūrėti laikotarpiai, nemokamų atostogų laikotarpiai tais atvejais, kai nemokamos atostogos buvo suteiktos darbuotojo reikalavimu (Darbo kodekso 137 straipsnio 1 dalyje nurodyti atvejai).

Darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais kai 129 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais darbuotojas negalėjo pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis ir šios aplinkybės, tame tarpe ir laikinas nedarbingumas, atsirado jau naudojantis kasmetinėmis atostogomis, darbuotojo nepanaudotos kasmetinės atostogos jam suteikiamos kitu šalių susitartu laiku, tačiau tais pačiais darbo metais. Darbuotojo prašymu pratęstų kasmetinių atostogų dalis gali būti perkelta ir pridėta prie kitų darbo metų kasmetinių atostogų.

Atsižvelgiant į tai, kad Darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas šalių susitarimo institutas, manytina, kad dėl nedarbingumo nepanaudotų atostogų suteikimo, turėtų būti rašomas prašymas dėl atostogų pratęsimo, perkėlimo ar pridėjimo prie kitų darbo metų kasmetinių atostogų.

VTĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Taigi jie valstybės tarnautojams taikomi papildomai, kai tam tikrais atvejais nepakanka VTĮ normų. Įstatymų leidėjas nustatė, kad valstybės tarnautojų kasmetinių atostogų trukmę reglamentuoja VTĮ, o kasmetinių atostogų suteikimo ir mokėjimo už jas tvarką bei sąlygas, kasmetinių atostogų perkėlimą ir pratęsimą, kompensavimą už nepanaudotas atostogas ir kitus klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK).

2019-01-01,VTĮ 42 str. nustatyta, kad valstybės tarnautojui suteikiamos 22 darbo dienų trukmės kasmetinės minimalios atostogos. Kasmetinių atostogų suteikimą valstybės tarnautojams reglamentuoja DK 127 ir 128 straipsniai.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad darbuotojai, iki Darbo kodekso (toliau – DK) įsigaliojimo (t. y. iki 2017-07-01) turintys nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už trejus darbo metus, turi teisę jas išnaudoti iki 2020 m. liepos 1 d. DK 127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti.

Atsižvelgdami į išdėstytas nuostatas bei į tai, kad Jūsų nurodytas laikotarpis, už kurį Jūs turite nepanaudotų kasmetinių atostogų, jau yra po DK įsigaliojimo, manytume, kad Jūs savo nepanaudotas 12 k. d. turėtumėte išnaudoti  vadovaudamiesi DK 127 str. 5 d nuostatomis, t. y. iki 2022-01-01.

Kartu pateikiame Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomonę šiuo klausimu:

„Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 6 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad darbuotojai, iki Lietuvos Respublikos darbo kodekso įsigaliojimo turintys nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už trejus darbo metus, turi teisę jas išnaudoti iki 2020 m. liepos 1 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl trejų metų termino susitarė socialiniai partneriai derėdamiesi dėl DK nuostatų, o taip pat į tai, kad buvo treji metai (nuo 2017 m. liepos 1 d.), tam, kad būtų išnaudotos už ankstesnį laikotarpį nepanaudotas atostogas. Taip pat paminėtina, kad DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasmetinės atostogos turi būti suteikiamos bent kartą per darbo metus. Kasmetinių atostogų tikslas – atkurti darbuotojo darbingumą, todėl įstatymas nustato abiejų šalių pareigą (darbuotojo – pasinaudoti, o darbdavio – suteikti) kasmetines atostogas bent vieną kartą per darbo metus. Todėl paprastai tokių atvejų, kai darbuotojas turi sukauptų kasmetinių atostogų daugiau kaip už trejus darbo metus, neturėtų būti.

Paminėtina, kad po 2020 m. liepos 1 d. bus prarandamos ne tik atostogų dienos, bet ir kompensacija už atostogų dienas, viršijančias trejų metų laikotarpį. Taigi darbuotojas turi teisę išnaudoti visas sukauptas kasmetines atostogas ar gauti už jas kompensaciją iki 2020 m. liepos 1 d. Po to darbuotojas galės pasinaudoti sukauptomis kasmetinėmis atostogomis ar gauti už jas kompensaciją vadovaujantis DK 127 straipsnio 5 dalyje nustatytais apribojimais.

Vadovaudamiesi aukščiau išdėstytomis nuostatomis ir atsakydami į Jūsų klausimus, VDI Darbo teisės skyriaus specialistai teikia konsultaciją, jog pagal DK 128 straipsnio 2 dalį, už pirmuosius darbo metus visos kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos išdirbus bent pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičiaus, taigi darbuotojo teisė pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis (ar gauti kompensaciją už jas) už pirmuosius darbo metus užtikrinama tais kalendoriniais metais, kada jis pradėjo dirbti ir išdirbo pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičių, ir, jiems pasibaigus, dar trejus kalendorinius metus. Pvz., darbuotojas pradėjo dirbti 2019-02-01, teisė pasinaudoti neišnaudotomis atostogomis už pirmuosius darbo metus būtų prarandama po šių kalendorinių metų ir dar kitų trejų kalendorinių metų, t. y. 2023 sausio 1 d. Tačiau, jeigu darbuotojas pradėjo dirbti, pvz., 2019-10-01, jis bus išdirbęs pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičiaus 2020 m. balandžio mėnesį, todėl teisė pasinaudoti neišnaudotomis atostogomis už pirmus darbo metus būtų prarandama po šių kalendorinių metų ir dar kitų trejų kalendorinių metų, t. y. 2024 sausio 1 d.

Už antrus ir vėlesnius darbo metus teisės pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis (ar gauti kompensaciją už jas) užtikrinama tais kalendoriniais metais, kai prasidėjo darbuotojo darbo metai, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos ir, jiems pasibaigus, dar trejus kalendorinius metus. Pvz., darbuotojas pradėjo dirbti 2019-02-01, teisė pasinaudoti neišnaudotomis atostogomis už 2020-2021 darbo metus būtų prarandama po 2020 kalendorinių metų pabaigos ir dar kitų trejų kalendorinių metų, t. y. 2024 sausio 1 d.

Atkreipiame Jūsų dėmesį, jei darbuotojas negalėjo pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis dėl laikinojo nedarbingumo, dėl vaiko priežiūros atostogų ar dėl darbdavio veiksmų, šio ribojimo terminas turi būti pratęsiamas. Pažymime, jog DK bei kiti norminiai darbo teisės aktai nenumato, kokie turi būti pateikiami dokumentai, kad pagrįstų faktą, jog darbuotojas faktiškai negalėjo pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis. VDI specialistų nuomone, kiekviena situacija yra individuali ir kiekvienu konkrečiu atveju dėl dokumentų pagrįstumo bei tinkamumo galėtų spręsti darbdavys. Pvz., kai darbuotojas negalėjo pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis dėl darbdavio veiksmų, galėtų būti pateikiami darbdavio įsakymai dėl atsisakymo suteikti kasmetinės atostogas ar pan. Paminėtina, kad darbdaviui nėra nustatytos pareigos raštu įforminti sprendimą, jog konkrečiam darbuotojui netaikomi DK 127 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti apribojimai, tačiau toks sprendimas galėtų būti įforminamas raštu.

Informuojame, kad konsultacijas bei aktualią informaciją dėl DK galite rasti internetiniame puslapyje vdi.lt skiltyje „DUK“.“

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojai taip pat turi teisę į Darbo kodekso (toliau – DK) nustatytas mokymosi atostogas, tačiau nedetalizuojama nei jų suteikimo, nei apmokėjimo už šias atostogas tvarka. Pagal VTĮ 5 straipsnio nuostatas, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Taigi DK nuostatos valstybės tarnautojams taikomos papildomai, kai tam tikrais atvejais nepakanka VTĮ nuostatų. Atsižvelgiant į tai, kad VTĮ nereglamentuoja mokymosi atostogų suteikimo bei apmokėjimo klausimų, darytina išvada, kad valstybės tarnautojams turėtų būti taikomos atitinkamos DK nuostatos.

DK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojams, kurie mokosi pagal formaliojo švietimo programas, pagal šias programas vykdančių švietimo tiekėjų pažymas suteikiamos mokymosi atostogos:

1) eiliniams egzaminams pasirengti ir laikyti – po tris kalendorines dienas kiekvienam egzaminui;

2) įskaitoms pasirengti ir laikyti – po dvi kalendorines dienas kiekvienai įskaitai;

3) laboratoriniams darbams atlikti ir konsultuotis – tiek dienų, kiek nustatyta mokymo planuose ir tvarkaraščiuose;

4) diplominiam (bakalauro, magistro) darbui ar daktaro disertacijai ar meno projektui baigti ir ginti – trisdešimt kalendorinių dienų;

5) valstybiniams (baigiamiesiems) egzaminams pasirengti ir laikyti – po šešias kalendorines dienas kiekvienam egzaminui.

Darbo kodekso 135 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbuotojams, kurių darbo santykiai su darbdaviu tęsiasi ilgiau negu penkerius metus, už mokymosi atostogas, nurodytas šio straipsnio 1 dalyje, paliekama ne mažiau kaip pusė darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad DK nustatytas tik minimalus apmokėjimas už mokymosi atostogas – ne mažiau kaip pusė vidutinio darbo užmokesčio, todėl manytume, kad įstatymų leidėjas už šias atostogas nedraudžia mokėti didesnių nei pusė vidutinio darbo užmokesčio sumų.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, manytume, kad Jums pateikus mokymo įstaigos, kurioje mokotės pažymą, Jūsų įstaigos vadovas turėtų Jums suteikti mokymosi atostogas, jeigu savo įstaigoje dirbate ilgiau kaip penkerius metus.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 42 straipsnio  1 ir 2 dalyse nustatyta, kad valstybės tarnautojui suteikiamos 22 darbo dienų trukmės kasmetinės minimalios atostogos. Valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką (įvaikį) iki 14 metų arba neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, taip pat valstybės tarnautojui, kuris pripažintas neįgaliuoju, suteikiamos 27 darbo dienų trukmės kasmetinės minimalios atostogos. Valstybės tarnautojui už kiekvienų 5 metų tarnybos stažą suteikiamos 3 darbo dienos kasmetinių papildomų atostogų, tačiau bendra kasmetinių atostogų trukmė negali būti ilgesnė kaip 37 darbo dienos.

Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad neįgalusis – asmuo, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis.

Atsižvelgdami į išdėstytas nuostatas bei įvertinę Jūsų pateiktą informaciją, jog Jums nustatytas 40 procentų  darbingumo lygis, manytume, kad Jums pagal nuo 2019-01-01 įsigaliojusį VTĮ turėtų priklausyti 37 darbo dienų kasmetinės atostogos, t. y. 27 darbo dienų minimalios kasmetinės atostogos bei įvertinus Jūsų turimą 21 m. tarnybos stažą, už kiekvienų 5 metų tarnybos stažą Jums suteikiamos 3 darbo dienos kasmetinių papildomų atostogų (12 darbo dienų), tačiau kadangi bendra kasmetinių atostogų trukmė negali būti ilgesnė kaip 37 darbo dienos, todėl Jums turėtų būti nustatyta maksimali kasmetinių atostogų trukmė – 37 darbo dienų kasmetinės atostogos.

Valstybės tarnybos įstatyme (toliau – VTĮ) 6 str. 1 d. nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Įstatymų leidėjas numatė, kad valstybės tarnautojų kasmetinių atostogų trukmę reglamentuoja VTĮ, o kasmetinių atostogų suteikimo ir mokėjimo už jas tvarką bei sąlygas, kasmetinių atostogų perkėlimą ir pratęsimą, kompensavimo už nepanaudotas atostogas ir kitus klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK).

Naujos redakcijos VTĮ 42 str. nustatyta, kad valstybės tarnautojui suteikiamos 22 darbo dienų trukmės kasmetinės minimalios atostogos. Atsižvelgdami į šią nuostatą, manytume kad Civilinės metrikacijos skyriaus valstybės tarnautojams neturėtų būti taikomos DK 126 straipsnio 2 dalies nuostatos. Manytume, kad valstybės tarnautojui, atsižvelgiant į turimą tarnybos stažą ir reikia suteikti atostogas,  vadovaujantis VTĮ 42 str.1 ir 2 d.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau - VTĮ) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Taigi jie valstybės tarnautojams taikomi papildomai, kai tam tikrais atvejais nepakanka VTĮ normų. Įstatymų leidėjas nustatė, kad valstybės tarnautojų kasmetinių atostogų rūšis ir trukmę reglamentuoja VTĮ, o kasmetinių atostogų suteikimo ir mokėjimo už jas tvarką bei sąlygas, kasmetinių atostogų perkėlimą ir pratęsimą, kompensavimo už nepanaudotas atostogas ir kitus klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK).

DK 40 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad darbas ne viso darbo laiko sąlygomis dirbantiems darbuotojams nesukelia ribojimų nustatant kasmetinių atostogų trukmę, apskaičiuojant darbo stažą, skiriant į aukštesnes pareigas, tobulinant kvalifikaciją, neapriboja kitų darbuotojo darbo teisių, palyginti su darbuotojais, kurie dirba tokį patį ar lygiavertį darbą viso darbo laiko sąlygomis, atsižvelgiant į darbo stažą, kvalifikaciją ir kitas aplinkybes. Už darbą ne viso darbo laiko sąlygomis mokama proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui, palyginti su darbu, dirbamu viso darbo laiko sąlygomis.

Atsižvelgdami į nurodytas nuostatas, manytume, kad Jūsų nurodytu atveju valstybės tarnautojai turėtų būti suteikiamos 22 darbo dienų trukmės kasmetinės minimalios atostogos ir 6 darbo dienų trukmės kasmetinės papildomos atostogos įprasta tvarka t. y. nepertraukiamai (nuo pirmadienio iki penktadienio), vadovaujantis DK 128 straipsniu.

Iš valstybės tarnautojo pareigų  perėjus dirbti pagal darbo sutartį, visi klausimai, susiję su darbiniais santykiais reglamentuojami Lietuvos Respublikos Darbo kodeksu (toliau – DK). DK 138 str. 2 d. nustatyta, kad darbuotojams už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje pačioje darbovietėje, už darbą sąlygomis, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir tokių nukrypimų negalima pašalinti, ir už ypatingą darbų pobūdį suteikiamos papildomos atostogos. Papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai, susipažinę su klausimu dėl nepertraukiamo darbo stažo įskaitymo 2019-02- pateikė tokią nuomonę: „ papildomų atostogų suteikimas, kuris priklauso nuo darbuotojo nepertraukiamojo darbo stažo toje pačioje darbovietėje, turėtų būti siejamas su nepertraukiamu pareigų ėjimu toje pačioje darbovietėje, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu buvo eitos pareigos (valstybės tarnybos ar darbo). Jeigu Jūsų pateiktu atveju valstybės tarnautojas ėjo valstybės tarnautojo pareigas 20 metų ir tuomet toje pačioje darbovietėje vietoj valstybės tarnautojo pareigų iškart pradėjo dirbti darbo sutarties pagrindu, nepertraukiamasis darbo stažas toje pačioje darbovietėje papildomoms atostogų dienoms gauti turėtų būti 20 metų“.

Dėl papildomų atostogų suteikimo siūlytina kreiptis į įstaigos personalo darbuotoją ir pasiaiškinti dėl papildomų atostogų suteikimo vadovaujantis DK ir atitinkamu Vyriausybės nutarimu (Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės  2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496.).

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 48 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VTĮ 51  straipsnio nurodytais pagrindais atleidžiamam valstybės tarnautojui jo atleidimo iš pareigų dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytą išeitinę išmoką, mokamą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams, ir šio straipsnio 2 dalyje nurodytą išeitinę išmoką, – tame tarpe ir piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. VTĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Atsižvelgiant į tai, kad VTĮ nustato tik valstybės tarnautojų kasmetinių atostogų rūšis ir trukmę, tačiau nereglamentuoja kasmetinių atostogų suteikimo ir kompensavimo už nepanaudotas kasmetines atostogas tvarkos, valstybės tarnautojams turėtų būti taikomos atitinkamos Darbo kodekso (toliau – DK) nuostatos.

DK 127 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.

DK 127 straipsnio 5 dalyje nustatytas kasmetinių atostogų kaupimo apribojimas – teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti. Pagal to paties straipsnio 6 dalies nuostatas, kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą, kai darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, su šio straipsnio 5 dalyje nustatytais apribojimais.

Jums už laikotarpį nuo 2018-07-25  iki 2019-07-24 atostogos turėtų būti paskaičiuotos proporcingai, t. y. kiek priklausė nuo 2018-07-25 iki Jūsų atleidimo iš pareigų dienos ir jeigu Jūs jų neišnaudojote, turėtų būti sumokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą nuostatą, Jūs turite teisę į atostogas vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai. Taigi, grįžusi į darbą, po kurio laiko galite vėl išeiti šių atostogų, iki vaikui sueis treji metai.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 42 str. 1 d. nuostatomis, valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką (įvaikį) iki 14 metų <...> suteikiamos 27 darbo dienų kasmetinės minimalios atostogos. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2010 m. kovo 30 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A143 – 531/2010) konstatavo, kad sprendžiant klausimą, ar asmuo vienas augina vaiką, būtina analizuoti ir aiškinti konkrečią vaiko faktinio auginimo situaciją. Šioje byloje kolegija taip pat pažymi, kad vaiko auginimo sampratai yra būdingi nuolatinumo ir nepertraukiamumo aspektai. Šie aspektai visiškai realizuojami tik turint pastovų psichologinį ir socialinį kontaktą su vaiku. Todėl kito, atskirai nuo vaiko gyvenančio, tėvo pareigų dalyvauti auklėjant ir išlaikant vaiką (CK 3.165, 3.170 str.) vykdymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad jis (atskirai gyvenantis vienas iš vaiko tėvų) augina savo vaiką.

Sprendžiant, koks valstybės tarnautojas laikytinas „vienu auginančiu vaiką“, rekomenduotina vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 ,,Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnio), taikymo teismų praktikoje” 12.2 punkte pateiktu išaiškinimu, jog ,,darbuotojais, kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų amžiaus <…>yra pripažįstami darbuotojai, kurie faktiškai vieni augina vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki šešiolikos metų amžiaus (pavyzdžiui, yra našlys (našlė), vieniša motina (įmotė), kitas vaiko tėvas (įtėvis) atlieka laisvės atėmimo bausmę ar jam neterminuotai arba terminuotai apribota tėvų valdžia, santuoka yra nutraukta ar gyvena skyrium ir teismo sprendimu vaiko (įvaikio) gyvenamoji vieta yra nustatyta su juo, kt.). Šis sąrašas nėra baigtinis, nes praktikoje gali būti ir kitų situacijų, kai darbuotojas bus laikomas faktiškai vienas auginantis vaiką. Šios teisės normos taikymui neturi reikšmės, ar darbuotojas vienas išlaiko auginamą vaiką, ar kitas vaiko tėvas taip pat vykdo pareigą materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką.”

Todėl kiekviena įstaiga turėtų vertinti ir analizuoti valstybės tarnautojo, pateikusio prašymą dėl 27 darbo dienų kasmetinių minimalių atostogų suteikimo, konkrečią vaiko faktinio auginimo situaciją ir pagal faktines aplinkybes priimti atitinkamą sprendimą. Konkrečių dokumentų, kokius turėtumėte pateikti darbdaviui, teisės aktuose nėra nustatyta. Jeigu  auginate vaiką viena, turėtumėte pateikti prašymą suteikti Jums 27 d. d. kasmetinių atostogų, kuriame turėtumėte nurodyti Jūsų konkrečią vaiko auginimo situaciją, ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus, jeigu tokius turite.

Tais atvejais, kai minimos garantijos baigiasi, pvz. 2019 m. rugsėjo 24 d. vaikui sukanka 14 metų, valstybės tarnautojui 27 darbo dienų kasmetinės minimalios atostogos turėtų būti suteikiamos proporcingai už laikotarpį skaičiuojant nuo jo darbo metų pradžios (jei jo darbo metų pradžia pvz. yra sausio 15 d.) iki teisės į 27 darbo dienas kasmetines minimalias atostogas pasibaigimo. Nurodytu atveju nuo 2019 m. sausio 15 d. iki 2019 m. rugsėjo 24 d. imtinai, o nuo minimos garantijos pasibaigimo, likusiai darbo metų daliai – nuo 2019 m. rugsėjo 25 d. iki 2020 m. sausio 14 d., už kurią valstybės tarnautojui būtų suteikiamos kasmetinės minimalios atostogos – proporcingai turėtų būti skaičiuojamos 22 darbo dienų kasmetinės minimalios atostogos.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 42 straipsnio 2 dalimi, valstybės tarnautojui už kiekvienų 5 metų tarnybos stažą suteikiamos 3 darbo dienos kasmetinių papildomų atostogų, tačiau bendra kasmetinių atostogų trukmė negali būti ilgesnė kaip 37 darbo dienos.

Teisė į kasmetinių atostogų papildomas dienas valstybės tarnautojui atsiranda nuo tos dienos, kai jis įgyja 5 metų ar atitinkamai didesnį valstybės tarnybos stažą. Atitinkamas skaičius kasmetinių atostogų papildomų dienų pradedamas skaičiuoti kitą dieną nuo tos dienos, kai atsiranda teisinis pagrindas – įgyja 5 metų ar atitinkamai didesnį tarnybos stažą.

Valstybės tarnautojams, turintiems didesnį kaip penkerių metų tarnybos Lietuvos valstybei stažą, papildomos 3 darbo dienų kasmetinės atostogos, už kiekvienų paskesnių 5 metų tarnybos stažą turi būti suteikiamos tais darbo metais, kai atsiranda teisinis pagrindas, t. y. kai valstybės tarnautojui sueina 5 metų tarnybos stažas, arba 6 papildomos dienos, kai sueina 10 metų tarnybos stažas ir atitinkamai t. t.

Kasmetinės 3 (ar atitinkamai daugiau) darbo dienų papildomos atostogos suteikiamos už kiekvienus darbo metus (t. y. teisę į 3 dienų papildomas atostogas valstybės tarnautojas turi šeštais, septintais, aštuntais, devintais, taip pat dešimtais tarnybos metais; teisę į 6 dienų papildomas atostogas – vienuoliktais, dvyliktais, tryliktais, keturioliktais ir penkioliktais tarnybos metais ir t. t.), kai yra įgytas 5 metų ar atitinkamai ilgesnis tarnybos stažas.

Pagal Jūsų klausime pateiktą pavyzdį manytume, kad jeigu Jums 2019 m. sausio 4 d. suėjo 10 m. valstybės tarnybos stažas, tai nuo 2019 m. sausio 5 d. Jums jau turėtų priklausyti 6 papildomų darbo dienų atostogos, o visa kasmetinių atostogų trukmė nuo šios datos turėtų būti 28 darbo dienų.

Atsižvelgdami į šias nuostatas, manytume, kad valstybės tarnautojui, turinčiam didesnį kaip penkerių metų tarnybos stažą, už kiekvienų 5 metų tarnybos stažą suteikiamos 3 darbo dienos kasmetinių papildomų atostogų, tačiau bendra kasmetinių atostogų trukmė negali būti ilgesnė kaip 37 darbo dienos. Valstybės tarnautojui turinčiam 5 metų tarnybos stažą, nuo kitos dienos, kai suėjo 5 metai,  atsiranda teisė į papildomas  3 darbo dienų  kasmetines atostogas, turinčiam 10 metų tarnybos stažą -  6 darbo dienų  kasmetines atostogas ir t. t.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Laikotarpiai, kurie įskaitomi į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos  yra nustatyti Darbo kodekso 127 str. 4 d. 1- 11 punktuose. Laikas, kurį darbuotojas yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis treji metai, šiame straipsnyje nėra nurodytas.  Atsižvelgdami į išdėstytas nuostatas, manome, kad už laiką, kurio metu valstybės tarnautojas buvo išėjęs vaiko priežiūros atostogų, kol jam sueis treji metai, kasmetinės atostogoms neturėtų būti suteikiamos.     

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ)  47 straipsnyje nustatyta, kad tarnybos stažas skaičiuojamas nuo valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžios arba nuo paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka dienos. Tarnybos (darbo) ne vienu laikotarpiu einant valstybės tarnautojo pareigas valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose stažas sudedamas. Į tarnybos stažą taip pat įskaitomas kasmetinių, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų, atostogų vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai <…> laikotarpiai. Atsižvelgiant į tarnybos stažą, nustatomi šio įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nurodyto priedo dydis ir šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų kasmetinių papildomų atostogų trukmė.

Vadovaujantis nurodytomis VTĮ nuostatomis, valstybės tarnautojams į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomos ir atostogos vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 6 str.1 d. nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Taigi jie valstybės tarnautojams taikomi papildomai, kai tam tikrais atvejais nepakanka VTĮ normų.

Įstatymų leidėjas numatė, kad valstybės tarnautojų kasmetinių atostogų trukmę reglamentuoja VTĮ, o kasmetinių atostogų suteikimo ir mokėjimo už jas tvarką bei sąlygas, kasmetinių atostogų perkėlimą ir pratęsimą, kompensavimo už nepanaudotas atostogas ir kitus klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK).

Valstybės tarnautojų kasmetinių atostogų trukmę reglamentuoja VTĮ 42 str. Valstybės tarnautojams, kaip jau buvo minėta, taikomos DK nuostatos dėl kasmetinių atostogų suteikimo, apmokėjimo, perkėlimo ir pratęsimo bei kompensavimo už nepanaudotas atostogas, todėl valstybės tarnautojams taikytinos DK 127-130 str. nuostatos šiais klausimais bei DK 132-135 str. nuostatos dėl tikslinių atostogų. Atkreiptinas dėmesys, kad DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bent viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip dešimt darbo dienų.

Pagal nuo 2019-01-01 įsigaliojusio VTĮ 42 str. valstybės tarnautojui suteikiamos 22 darbo dienų trukmės kasmetinės minimalios atostogos. Valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką (įvaikį) iki 14 metų arba neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, taip pat valstybės tarnautojui, kuris pripažintas neįgaliuoju, suteikiamos 27 darbo dienų trukmės kasmetinės minimalios atostogos.

VTĮ pakeitimo įstatymo 3 str. 1 d. nustatyta, kad  nepanaudotos valstybės tarnautojo kasmetinės atostogos, kurios valstybės tarnautojui priklausė iki šio įstatymo įsigaliojimo, suteikiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnį, t. y. kalendorinėmis dienomis.

Jeigu valstybės tarnautojui privalomoji 10 darbo dienų trukmės kasmetinių atostogų dalis suteikiama darbo dienomis, tai papildomų klausimų nekyla. Jeigu ši atostogų dalis suteikiama iš sukauptų ir nepanaudotų valstybės tarnautojo kasmetinių atostogų kalendorinių dienų, tai suteikiant privalomą dešimties darbo dienų trukmės kasmetinių atostogų dalį, į šį laikotarpį turėtų būti įtrauktos ir dvi po pirmosios darbo savaitės sekančios poilsio dienos (šeštadienis ir sekmadienis), t. y. privaloma kasmetinių atostogų dalis valstybės tarnautojams turėtų būti 12 kalendorinių dienų.

Taip pat norime atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad aptariama DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta norma dėl privalomosios bent vienos iš kasmetinių atostogų dalies, taikytina tik vienai valstybės tarnautojo kasmetinių atostogų daliai.

Įstatymų leidėjas nereglamentuoja į kiek dalių kasmetinės atostogos gali būti skaidomos, tačiau nustato vienintelį reikalavimą – kad viena iš suteikiamų kasmetinių atostogų dalių (nesvarbu kuri dalis būtų – pirmoji, antroji ir pan.) būtų ne trumpesnė kaip nustatyta įstatymu. Minimo imperatyvaus reikalavimo darbo teisinių santykių šalys negali pakeisti. Teoriškai tai reikštų, kad likusi atostogų dalis galėtų būti suteikiama nors ir po vieną dieną.

Valstybės tarnautojas turi teisę pageidauti, kad kasmetinės atostogos būtų suteiktos dalimis, tačiau, naudodamasis savo teise, turėtų vadovautis protingumo ir sąžiningumo principais ir nepiktnaudžiauti savo teise, o įstaigos vadovo atsisakymas suteikti kasmetines atostogas dalimis turėtų būti pagrįstas ir sąžiningas, taip pat nediskriminacinis.

Atsižvelgdami į minėtas nuostatas, manytume, kad įstatymu neuždrausta valstybės tarnautojams kasmetines atostogas suteikti dalimis, svarbu, kad įstaigoje kasmetinių atostogų suteikimo tvarka būtų vienoda visiems valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnautojų kasmetinių atostogų trukmę reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojui suteikiamos 22 darbo dienų kasmetinės minimalios atostogos. Valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką (įvaikį) iki 14 metų arba neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, taip pat valstybės tarnautojui, kuris pripažintas neįgaliuoju, suteikiamos 27 darbo dienų trukmės kasmetinės minimalios atostogos.

Lingvistiškai išnagrinėję minėtą normą manytume, kad įstatymų leidėjas nustatė dvi alternatyvias būtinąsias sąlygas tam, kad valstybės tarnautojas turėtų teisę gauti įstatymo nustatytas 27 darbo dienų kasmetines minimalias atostogas, t. y. valstybės tarnautojas turi:

• vienas auginti vaiką iki keturiolikos metų;

• arba vienas auginti neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. rugsėjo mėn. 29 d. konsultacijoje Nr. A3-91 nurodė, kad Darbo kodekso 166 straipsnio 2 dalies 2 punkte (nuo 2017-07-01 įsigaliojusio DK 138 str. 1 d.) įtvirtinta teisės norma apima darbuotojus, kurie faktiškai vieni augina vaiką. Pažymėtina, kad minėta Darbo kodekso norma nustato analogišką socialinę garantiją, taikomą darbuotojams, t. y., 35 kalendorinių dienų atostogos (pagalnuo 2017-07-01 įsigaliojusio DK 138 str. 1 d. – 25 darbo dienos), suteikiamos darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų.

Atsižvelgdami į išdėstytas nuostatas manytume, kad Jūsų atveju Jums priklauso 22 darbo dienų kasmetinės minimalios atostogos (kadangi vaikas, kaip nurodėte paklausime, yra auginamas šeimoje) ir, jeigu atitinkate VTĮ 42 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas (didesnį nei 5 metų stažą valstybės tarnyboje), priklauso 3 ar atitinkamai daugiau darbo dienų kasmetinių papildomų atostogų, tačiau bendra kasmetinių atostogų trukmė negali būti ilgesnė kaip 37 darbo dienos.

Valstybė tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 48 straipsnio 5 dalyje (VTĮ pakeitimas 2020-06-25 Nr. XIII-3136) yra nustatyta, kad šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais atleidžiamam, pagal šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalį (laimėjus konkursą į kitas valstybės tarnautojo pareigas į kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą), 22 straipsnio 3 dalį, 26 straipsnio 1 dalį perkeliamam į kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą valstybės tarnautojui jo atleidimo (perkėlimo) iš pareigų dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytą išeitinę išmoką, mokamą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams, ir šio straipsnio 2 dalyje nurodytą išeitinę išmoką.

Atsižvelgdami į minėtas nuostatas manytume, kad valstybės tarnautoją pagal VTĮ 21 straipsnio 2 dalį (laimėjus konkursą į kitą įstaigą), 22 straipsnio 3 dalį ir pagal 26 straipsnio 1 dalį (tarnybinis kaitumas į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje) perkeliant į kitą įstaigą, jo nepanaudotų atostogų likutis nėra perkeliamas ir buvusi valstybės tarnautojo darbovietė valstybės tarnautojui turi išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Valstybė tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 43 straipsnyje yra nustatytos atostogos kvalifikacijai tobulinti. Šiame straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojui, turinčiam ne trumpesnį kaip 3 mėnesių tarnybos stažą toje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jo ir į pareigas jį priėmusio asmens susitarimu gali būti suteiktos iki vienerių metų trukmės atostogos kvalifikacijai tobulinti. Šiuo atveju valstybės tarnautojui paliekamos jo eitos pareigos, tačiau jam nustatytas darbo užmokestis nemokamas. Pasinaudoti šiame straipsnyje nurodytomis atostogomis valstybės tarnautojas gali ne dažniau kaip vieną kartą per penkerius metus.

Jei Jūsų praktika susijusi su specialių profesinių žinių plėtimu, manytume, kad Jums galėtų būti suteikiamos atostogos kvalifikacijai tobulinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio mėn. 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2053-331/2009 konstatuota, kad įstatymų leidėjas suteikė darbdaviui teisę, o ne pareigą suteikti valstybės tarnautojui atostogas kelti kvalifikaciją. Ši teisės norma numato galimybę sudaryti dviejų šalių susitarimą, kurio metu teisę išreikšti savo valią turi tiek atostogų kvalifikacijai tobulinti prašantis tarnautojas, tiek atostogų prašantį tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo. Tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo savo valią išreiškia kiekvienu konkrečiu atveju įvertindamas visas su prašomomis atostogomis kvalifikacijai tobulinti susijusias aplinkybes ir priimdamas atitinkamą sprendimą.

Kitų galimybių stabdyti Jūsų tarnybą ir neprarasti darbo vietos VTĮ nenumato.

Valstybės tarnautojų tarnybinę atsakomybę reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 ,,Dėl Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas laikomas nebaustu tarnybine nuobauda, kai po tarnybinės nuobaudos paskyrimo datos praėjo vieni metai. Tarnybinė nuobauda ją paskyrusio asmens motyvuotu sprendimu gali būti panaikinta anksčiau, negu sueis šis vienerių metų terminas, arba kai valstybės tarnautojas gauna valstybės apdovanojimą.

Valstybės tarnybos įstatymo 35 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad  per vienus metus nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo padarytas kitas tarnybinis nusižengimas laikomas sunkinančia aplinkybe.

Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo, jeigu iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos, iš šio įstatymo 53 straipsnyje nurodyto Valstybės tarnautojų registro gautos informacijos apie asmenis, atleistus iš valstybės tarnautojo pareigų už šiurkštų tarnybinį nusižengimą ar pripažintus padariusiais tarnybinį nusižengimą, už kurį jiems turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, iš asmens, siekiančio tapti valstybės tarnautoju, užpildytos deklaracijos ar kitų duomenų paaiškėja, kad asmuo neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punktą, valstybės tarnautojas arba asmuo, pretenduojantis tapti valstybės tarnautoju, nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų už šio įstatymo 33 straipsnio 5 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 8, 9, 10 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus arba šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju pripažintas padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir nuo atleidimo iš pareigų dienos arba nuo pripažinimo padarius šiurkštų tarnybinį nusižengimą dienos nepraėjo 3 metai.

Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio  4 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jeigu prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kas yra laikoma šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu.

Vadovaujantis Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167 ,,Dėl Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 6 punktu, vienkartinė piniginė išmoka neskiriama valstybės tarnautojui, turinčiam galiojančią tarnybinę nuobaudą.

Valstybės tarnautojų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 1255 ,,Dėl Valstybės tarnautojų registro nuostatų patvirtinimo“, 14.1.21 papunktyje nustatyta, kad Valstybės tarnautojų registre kaupiami duomenys apie valstybės tarnautojams paskirtas tarnybines nuobaudas (teisinis pagrindas, sprendimo data ir numeris, rūšis, trumpas aprašymas, sprendimo apskundimo data, skundą nagrinėjančios institucijos pavadinimas ir jos priimtas sprendimas, panaikinimo data, panaikinimo priežastys, žyma, kad valstybės tarnautojas yra padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą, ir šiurkštaus tarnybinio nusižengimo tipas, duomenys apie šiurkštaus tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus (motyvuotos išvados surašymo data, teisinis pagrindas, siūlomos nuobaudos rūšis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, valstybės tarnautojas būtų laikomas nebaustu tarnybine nuobauda, kai po tarnybinės nuobaudos paskyrimo datos praeis vieni metai, jeigu tarnybinę nuobaudą ją paskyrusio asmens motyvuotu sprendimu ji nebus panaikinta anksčiau, negu sueis šis vienerių metų terminas, arba jeigu valstybės tarnautojas gautų valstybės apdovanojimą. Valstybės tarnautojui negalės būti paskirta vienkartinė piniginė išmoka, kol jis turės galiojančią tarnybinę nuobaudą (pastabą). Jeigu per vienus metus nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo valstybės tarnautojas padarys kitą tarnybinį nusižengimą, tai bus laikoma sunkinančia aplinkybe. Valstybės tarnautojui paskirtos tarnybinės nuobaudos duomenys įrašomi į Valstybės tarnautojų registrą, kuriame tvarkomi valstybės tarnautojų duomenys. Valstybės tarnautojui laimėjus konkursą į kitą įstaigą ir jai įvedant jo duomenis į Valstybės tarnautojų registrą apie priėmimą į pareigas bei įstaigai atliekant kitus valstybės tarnautojo duomenų tvarkymo veiksmus, manytume, kad duomenys apie valstybės tarnautojui paskirtą tarnybinę nuobaudą galėtų būti matomi. Dalyvauti konkurse dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos valstybės tarnautojas negalėtų, jeigu jis būtų atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų už Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 5 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 8, 9, 10 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus arba šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju būtų pripažintas padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir nuo atleidimo iš pareigų dienos arba nuo pripažinimo padarius šiurkštų tarnybinį nusižengimą dienos nepraėjo 3 metai.

Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 6 dalis nustato, kad valstybės tarnautojai, kurie yra profesinių sąjungų atstovai, turi teisę dalyvauti sprendžiant valstybės tarnautojų vertinimo, tarnybinių nuobaudų skyrimo klausimus, taip pat dalyvauti profesinių sąjungų organizacinėje veikloje. 

Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, (toliau – Aprašas) 5 punktas nustato, kad Komisija sudaroma ne mažiau kaip iš 3 asmenų: valstybės tarnautojo, galimai padariusio tarnybinį nusižengimą, tiesioginio vadovo ar jo įgalioto asmens, už įstaigos personalo administravimą atsakingo asmens, kitų įstaigos valstybės tarnautojų. Valstybės tarnautojo, galimai padariusio tarnybinį nusižengimą, prašymu komisijos nariu skiriamas įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos ar darbo tarybos atstovas.

Atkreipiame dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymas nurodo, kad profesinių sąjungų atstovai turi teisę dalyvauti sprendžiant valstybės tarnautojų tarnybinių nuobaudų skyrimo klausimus. Kaip dalyvauti konkrečiai, nustato poįstatyminis teisės aktas – Aprašas, kuris nurodo, kad valstybės tarnautojo, galimai padariusio tarnybinį nusižengimą, prašymu komisijos nariu skiriamas įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos ar darbo tarybos atstovas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad profesinės sąjungos atstovas gali dalyvauti tarnybinio nusižengimo tyrime tik paties tarnautojo prašymu ir tik kaip komisijos narys. Profesinės sąjungos atstovas, kai jis įtraukiamas į tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją, turi visas teises ir pareigas kaip ir kiti nariai.

Profesinių sąjungų įstatyme dėl dalyvavimo sprendžiant tarnybinių nuobaudų klausimus numatyta, kad darbuotojams, išrinktiems į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą,  skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimas.

Profesinės sąjungos dalyvavimas tiriant tarnybinį nusižengimą stebėtojų teisėmis įstatymuose ir Apraše nenumatytas.

Taip pat manytume, kad į tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijas galėtų būti skiriamas profesinės sąjungos atstovas, kai to prašo tarnautojas, nesantis tos profesinės sąjungos nariu.

Darbo kodeksas nustato, kad jeigu darbovietėje yra darbdavio lygmeniu veikianti profesinė sąjunga, kurios nariais yra daugiau kaip 1/3 visų darbdavio darbuotojų, darbo taryba nesudaroma, o profesinė sąjunga įgyja visus darbo tarybos įgaliojimus ir vykdo visas šio kodekso darbo tarybai priskirtas funkcijas. Jeigu darbovietėje daugiau kaip 1/3 darbuotojų priklauso įmonėje veikiančioms profesinėms sąjungoms, darbo tarybos funkcijas vykdo profesinių sąjungų narių išrinkta profesinė sąjunga arba jungtinė profesinių sąjungų atstovybė. Pažymėtina, kad Darbo tarybos įgaliojimai – atstovauti visus darbuotojus. Tai gali būti aptarta kolektyvinėje sutartyje.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė nuomonę, kaip šiuo metu (iki Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) atitinkamų nuostatų pakeitimo) turėtų būti sprendžiama (jeigu turėtų būti) dėl nušalintų valstybės tarnautojų, kurie nuo pareigų buvo nušalinti vadovaujantis VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. KT201-A-N15/2021 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 41 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nutarimo (toliau – Nutarimas) paskelbimo dienos.

1) Ar Nutarimas iš principo turėtų būti taikomas valstybės tarnautojams, dėl kurių sprendimai nušalinti nuo pareigų priimti ir kurie nušalinti iki Nutarimo paskelbimo, t. y. ar Nutarimas turėtų būti taikomas teisiniams padariniams, atsiradusiems iki Nutarimo paskelbimo dienos?

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje „Teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmės“, be kita ko, nustatyta, kad: Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (1 dalis); Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (2 dalis); visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu (3 dalis); neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (4 dalis).

Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4  dalyje yra įtvirtintas reikalavimas nutraukti neįvykdytų sprendimų, pagrįstų teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, vykdymą, t. y. draudimas vykdyti neįvykdytus sprendimus. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir kurie nebegali būti vykdomi tuo metu, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo šie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie atitinka šias sąlygas: buvo priimti pagal teisės aktą iki jo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir tuo metu, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nebuvo įvykdyti.

Įvertinus paminėtą teisinį reguliavimą, Konstitucinio Teismo suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną, manytina, kad Nutarimas turi būti taikomas valstybės tarnautojams, dėl kurių sprendimai nušalinti nuo pareigų priimti ir kurie nušalinti iki Nutarimo paskelbimo, tačiau po Nutarimo paskelbimo šie sprendimai dar nėra įvykdyti, t. y. nėra pasibaigęs nušalinimo terminas.

2) Jeigu taip, ar šiuo metu įstaigos turėtų savo iniciatyva peržiūrėti tokių valstybės tarnautojų nušalinimo pagrindus be atskirų nušalintų valstybės tarnautojų prašymų?

Kaip minėta, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, o pagal 4 dalį teisės akto, kuris Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu priimti ir iki to Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nebaigti įvykdyti sprendimai nebegali būti vykdomi, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas.

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo teisės aktas (jo dalis) yra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, teisės sistemoje gali atsirasti įvairių neapibrėžčių, lacunae legis – teisinio reguliavimo spragų, net vakuumas; tuomet būtina atitinkamą teisinį reguliavimą pakoreguoti taip, kad būtų pašalintos teisinio reguliavimo spragos, kitos neapibrėžtys, kad teisinis reguliavimas taptų aiškus, darnus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, jog, pagal Konstituciją, konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti Konstitucinio Teismo nutarimuose, taip pat kituose jo aktuose, saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas. Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai atitinkamas teisėkūros subjektas vengia, delsia priimti atitinkamus teisės aktus, kuriais, vadovaujantis Konstitucinio Teismo nutarimuose pateikta Konstitucijos nuostatų oficialia samprata – oficialiąja konstitucine doktrina, būtų atitinkamai pakoreguotas teisinis reguliavimas, kuris Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai; tokia situacija ypač netoleruotina tada, kai, įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (ar kitam aukštesnės galios teisės aktui), teisės sistemoje atsiranda lacuna legis, teisės spraga, t. y. kai tam tikri visuomeniniai santykiai lieka teisiškai nereguliuojami, nors, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti teisiškai sureguliuoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d., 2015 m. sausio 14 d. sprendimai).

Todėl manytina, kad netgi nesant atskirų nušalintų valstybės tarnautojų prašymų, taip pat nesant atitinkamo teismo sprendimo sprendimus dėl nušalinimo priėmusios įstaigos, kaip teisę taikančios institucijos, vykdydamos Nutarimą ir remdamosi jame išdėstytais argumentais, turėtų savo iniciatyva kuo skubiau peržiūrėti tokių valstybės tarnautojų nušalinimo pagrindus,  t. y. tiek, kiek tai yra įmanoma įstatymų leidėjui aiškiai nesureguliavus pagal individualią kiekvieno asmens situaciją spręsti dėl nušalinimo tikslingumo ir pagrįstumo po Nutarimo įsigaliojimo.

Taip pat paminėtina, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. Todėl tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (-ų), kuriuo (-iais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia Konstitucija, teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę. Tačiau pabrėžtina, kad teismams vykdant šiuos savo konstitucinius įgaliojimus atitinkamos teisės spragos galutinai nepašalinamos – jos tik užpildomos ad hoc; vis dėlto tai leidžia užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugą esant būtent tam individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio byla yra nagrinėjama teisme (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. birželio 7 d. nutarimas).

Taigi esant po Nutarimo įsigaliojimo priimtiems teismo sprendimams, kuriuose nuspręsta dėl Nutarimu antikonstituciniu pripažinto teisinio reguliavimo sudarytos teisės spragos užpildymo ad hoc, įstaigos, peržiūrėdamos savo priimtų sprendimų dėl valstybės tarnautojų nušalinimo pagrindus, galėtų mutatis mutandis atsižvelgti ir į tokių teismų sprendimų nuostatas.

3) Jeigu taip, kaip turėtų būti sprendžiamas darbo užmokesčio klausimas paaiškėjus, kad būtinybė nušalinti išlieka?

Nutarimu pripažinta, kad VTĮ (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę  <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pastebėtina, kad Nutarime, spręsdamas dėl VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Konstitucinis Teismas aiškiai nurodė, kad priimant sprendimą dėl nušalinimo reikalingumo, kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai pagal tam tikrus kriterijus, o sprendžiant dėl VTĮ 41 straipsnio 2 dalies Nutarime nėra konkrečiai nurodyta, nuo kurio laiko ir kokio dydžio darbo užmokestis turi būti mokamas nušalinimo nuo pareigų metu.

Konstitucinis Teismas Nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nušalintų nuo pareigų valstybės tarnautojų teisinio statuso, be kita ko, teisės dirbti kitą darbą ir gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju, įgyvendinimo ypatumus, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį ilgą laiką nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, praėjus tam tikram įstatymų leidėjo nustatytam protingam laikui nuo nušalinimo pradžios, atlyginimas (ar jo dalis) ir toliau nebūtų mokamas, taip neužtikrinant jam net jo minimalių socialiai priimtinų poreikių. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas atlyginimo dydį tokiems asmenims, turi atsižvelgti, be kita ko, į tai, kad jie nušalinimo laikotarpiu nevykdo valstybės tarnautojo pareigų, taip pat įvertinti jiems taikomų teisės dirbti kitą darbą ar užsiimti kita veikla ribojimų apimtį. Taigi, įvertinęs šiuos aspektus, dėl darbo užmokesčio mokėjimo turės nuspręsti įstatymų leidėjas ir, tikėtina, kad tai bus nustatyta visiems asmenims vienodai, neindividualizuojant ir nevertinant konkretaus atvejo (priešingai nei dėl 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Konstitucinis Teismas VTĮ 41 straipsnio 2 dalį prieštaraujančia Konstitucijai pripažino ne visa apimtimi, t. y. pats draudimas mokėti darbo užmokestį nušalinimo nuo pareigų metu gali būti nustatytas, tik dėl jo laiko turi nuspręsti tokius įgaliojimus turintis įstatymų leidėjas arba teismas (iki VTĮ pakeitimų priėmimo).

Svarbu paminėti ir tai, kad sprendimas mokėti darbo užmokestį (jo dalį) nušalintam valstybės tarnautojui yra susijęs su valstybės biudžeto lėšų naudojimu. Valstybės biudžeto lėšos yra valstybės turtas, o, pagal Konstitucinio Teismo praktiką, tik įstatymų leidėjas gali nustatyti svarbiausius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisių turinio elementus (Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarimas). Taip pat pastebėtina, jog viešojoje teisėje vadovaujamasi principu „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, o nuoseklioje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad plečiamasis aiškinimas viešojoje teisėje negalimas.

Todėl tol, kol nėra priimti atitinkami VTĮ pakeitimai (nesant atitinkamo įstatyminio reguliavimo), abejotina, ar įstaiga, priėmusi sprendimą dėl nušalinimo po Nutarimo įsigaliojimo, galėtų pati ad hoc užpildyti įstatyminio reguliavimo spragas ir, nesant įstatymo nuostatų, priimti sprendimą dėl darbo užmokesčio (jo dalies) mokėjimo nušalintam nuo pareigų valstybės tarnautojui, nustatyti protingą laiką nuo nušalinimo pradžios, kai atlyginimas nėra mokamas.

Be to, manytina, kad įstatymų leidėjas, spręsdamas šią situaciją ir VTĮ nustatydamas reikiamą teisinį reguliavimą, turėtų spręsti dar ir dėl nepagrįstai nemokėto darbo užmokesčio (jo dalies) kompensavimo už laikotarpį, viršijantį protingą darbo užmokesčio nemokėjimo terminą (nuo Nutarimo įsigaliojimo iki VTĮ pakeitimų įsigaliojimo).

4) Kaip turėtų būti sprendžiamas neišmokėto darbo užmokesčio klausimas paaiškėjus, kad būtinybės nušalinti nėra, – ar darbo užmokestis valstybės tarnautojams turėtų būti sumokamas už visą nušalinimo laikotarpį, ar toks laikotarpis skaičiuotinas tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos?

Pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas). Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Vadinasi, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad teisinės pasekmės (kaip antai, pagal atitinkamą institucijos sprendimą, priimtą vadovaujantis šiuo teisės aktu (jo dalimi), asmuo įgijo tam tikras teises ar atitinkamą teisinį statusą arba asmeniui atitinkamu institucijos sprendimu nebuvo suteikta tam tikrų teisių ar atitinkamo teisinio statuso), atsiradusios tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėtos (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). 

Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reguliavimą ir Konstitucinio Teismo suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną, manytina, kad tuo atveju, jei įstaigoje būtų nuspręsta, kad nušalinti nuo pareigų nėra (nebėra) tikslinga ir pagrįsta, darbo užmokestis turėtų būti skaičiuojamas nuo Nutarimo paskelbimo dienos.

Valstybės tarnautojų tarnybinę atsakomybę reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 32 – 36 straipsniai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. nutarimu Nr. 977 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1390 redakcija) patvirtintas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašas (toliau – Aprašas).

 VTĮ 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas, gavus oficialią informaciją apie galimą valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą, pradedamas, o pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir atitinkamas sprendimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pripažinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo priimamas taip pat:

1) kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas perkeliamas į valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje;

2) kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas atleidžiamas iš valstybės tarnautojo pareigų.

To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tarnybinę nuobaudą skiria arba sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo.

Šiomis nuostatomis įstatymų leidėjas siekė įgyvendinti tarnybinės atsakomybės neišvengiamumo principą, sudaryti galimybę nustatyti griežtesnius reikalavimus asmeniui tam, kad jis būtų laikomas nepriekaištingos reputacijos ir galėtų eiti valstybės tarnautojo pareigas. 

Vadovaudamiesi VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, manytume, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas turėtų būti pradedamas, o pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir sprendimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pripažinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo priimamas tais atvejais, kai oficiali informacija apie galimą valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą gauta ar tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas dar šiems asmenims einant valstybės tarnautojo pareigas.

Valstybės tarnautojų tarnybinę atsakomybę reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 32 – 36 straipsniai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. nutarimu Nr. 977 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1390 redakcija) patvirtintas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašas (toliau – Aprašas).

VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimu arba kai jis gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą.

Aprašo 8 punkte nustatyta, kad už įstaigos personalo administravimą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas per 5 darbo dienas nuo pavedimo pradėti tirti tarnybinį nusižengimą gavimo surašo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, kuriuo pasirašytinai informuoja valstybės tarnautoją, galimai padariusį tarnybinį nusižengimą, kad pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas.

Aprašo 11 punkte nustatyta, kad  už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas arba komisija tarnybinį nusižengimą gali tirti ne ilgiau kaip 20 darbo dienų nuo pavedimo pradėti tirti tarnybinį nusižengimą gavimo ( nuo komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo). Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą tarnybinis nusižengimas negali būti visapusiškai ir objektyviai ištirtas, šį terminą už įstaigos personalo administravimą atsakingo asmens arba kito tarnybinį nusižengimą tirti įgalioto valstybės tarnautojo ( komisijos) motyvuotu prašymu gali pratęsti (ne ilgiau kaip 20 darbo dienų) valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Į tarnybinio nusižengimo tyrimo laiką neįskaitomas laikas, per kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo, komandiruotės ar atostogų.

Tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas arba komisija valstybės tarnautojo nedarbingumo laikotarpio neskaičiuoja į terminą, nurodytą Aprašo 11 punkte ( 20 darbo dienų nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo), skirtą tarnybiniam nusižengimui tirti. Tačiau atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, manytume, kad pratęsti termino dėl valstybės tarnautojo, įtariamo padarius tarnybinį nusižengimą,  dėl laikino nedarbingumo nėra būtina, jei tarnautojui buvo įteiktas pranešimas ir buvo gautas jo paaiškinimas, taip pat jeigu nereikia gauti iš jo papildomų paaiškinimų..

Aprašo 14 punkte nustatyta, kad ištyręs tarnybinį nusižengimą, už įstaigos personalo administravimą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas arba komisija pateikia valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui motyvuotą išvadą ir kitą tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą ne vėliau kaip 21 darbo dieną po tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžiosarba ne vėliau kaip 41 darbo dieną po tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios, jeigu tarnybinio nusižengimo tyrimo terminas buvo pratęstas pagal Aprašo 11 punktą.

Aprašo 17 punkte nustatyta, kad  gavęs motyvuotą išvadą ir kitą tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priima vieną iš sprendimų, nurodytų 17.1- 17.4 punktuose.

 VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos (paaiškėjimo diena laikoma išvados surašymo diena), neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo.

Aprašo 20 punkte nustatyta, kad  su Aprašo 17 punkte nurodytu sprendimu valstybės tarnautojas supažindinamas pasirašytinai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo Aprašo 17 punkte  nurodyto sprendimo priėmimo dienos.  

Kartu norime pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinime nurodyta, kad ne kiekvienas tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimas yra besąlyginis pagrindas panaikinti įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarką reglamentuojančios normos yra dvejopos pagal jų pažeidimo pasekmes paskirtos nuobaudos teisėtumui. Vienų tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimą įstatymų leidėjas besąlygiškai sieja su paskirtosios nuobaudos neteisėtumu. Prie šių normų priskirtini VTĮ 30  (pagal nuo 2019-01-01 įsigaliojusį VTĮ - 34 str.) straipsnyje nustatyti tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai bei draudimas skirti daugiau negu vieną nuobaudą už tą patį tarnybinį pažeidimą. Kitų tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų įtaka paskirtos nuobaudos teisėtumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte — administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (šiuo aspektu žr. pvz., 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14–736/2004, skelbtą 2006 m. Apibendrinime; 2009 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–231/2009).

Valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ) neįpareigoja valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu nušalintam valstybės tarnautojui pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, jei nėra informacijos apie galimą tarnybinį nusižengimą. Atsižvelgdami į tai manytume, kad tuo atveju, jei teismo nutartyje, kuria valstybės tarnautojui skirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas, įstaigai nenurodyta, kad reikalinga nušalintam valstybės tarnautojui pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, įstaiga pati turėtų kreiptis į nutartį priėmusį teismą prašydama informacijos apie nušalinto valstybės tarnautojo veiksmus/neveikimą, susijusį su pareigų vykdymu. Tik gavusi oficialios informacijos, jog valstybės tarnautojas įtariamas dėl netinkamo pareigų vykdymo, įstaiga nušalintam valstybės tarnautojui turėtų pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą pagal VTĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Dėl Valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje (pagal nuo 2019-01-01 įsigaliojusį VTĮ - 34 str.)  nustatyto termino tarnybinei nuobaudai skirti byloje (2015 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-602/2015) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) teisėjų kolegija pažymi, jog lingvistiškai aiškinant teisės normą, matyti, kad įstatymų leidėjas išskyrė tris atvejų grupes, kai netaikomas bendrasis 6 mėnesių terminas nuobaudai paskirti. Visu pirma, tokie atvejai yra, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją); antra – kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą; trečia – kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas. Taigi tiek antru, tiek trečiu atvejais nėra reikalaujama, kad tarnybinis nusižengimas būtų nustatomas atliekant atitinkamą tyrimą ar patikrinimą. Vien Seimo kontrolieriaus tyrimo ar kompetentingos institucijos patikrinimo atlikimo faktas jau yra pakankamas pagrindas taikyti specialų – trejų metų nuo nusižengimo padarymo dienos – terminą nuobaudai paskirti (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2802/2012). Kompetentingo subjekto tarnybinis patikrinimas gali būti atliekamas turint tikslą įvertinti institucijos, skyriaus ar pareigūno veiklą ir būti apskritai nesusijęs su tarnybinės atsakomybės taikymu, tai savo paskirtimi yra viena iš tarnybinės veiklos vidaus ar išorinės kontrolės formų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1159/2014). 

Dėl įstaigoje atliekamo valstybės tarnautojo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo ir kompetentingos institucijos patikrinimo santykio LVAT yra pasisakęs LVAT 2013 m. liepos 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-143-1354-13, kur pažymėta, kad pareiškėjos atžvilgiu atliktas tarnybinis tyrimas yra vidinis valstybės tarnautojo galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybių aiškinimasis, todėl jis negali būti tapatinamas su Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (pagal nuo 2019-01-01 įsigaliojusį VTĮ - 34 str.1 d.)  nurodytos kompetentingos institucijos, t. y. ne darbdavio, pavedimu atliekamu tarnybiniu patikrinimu. Dėl 3 metų tarnybinės atsakomybės taikymo LVAT 2018 m. vasario 1 d. administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018 teisėjų kolegija konstatavo, kad „28. <…> nėra nurodyta apie jokį atliktą šios institucijos patikrinimą, kurį būtų galima vertinti kaip kompetentingos institucijos patikrinimą <…>.“

Vadovaudamiesi paminėta teismų praktika, manytume, kad kompetentinga institucija VTĮ 34 straipsnio 1 dalies kontekste turėtų būti laikoma kita (ne valstybės tarnautojo darbdavys) institucija, turinti įgaliojimus pagal nustatytas funkcijas atlikti tam tikrų įstaigų patikrinimus tam tikrose veiklos srityse.

Negali. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai yra laisvos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, karjeros valstybės tarnautojas jo prašymu gali būti perkeltas į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Gali būti sukeistos dviejų karjeros valstybės tarnautojų lygiavertės pareigos, jeigu jie to prašo. Šios dalies nuostatos netaikomos kadencijai priimtiems karjeros valstybės tarnautojams.

Kai į pareigas paskelbtas konkursas, tarnybinis kaitumas galimas tik  tuo atveju, jeigu įstaiga priima sprendimą atšaukti konkursą. Paminėtina, kad įstaiga konkursą gali atšaukti ne vėliau kaip prieš 2 darbo dienas iki pretendentų vertinimo komisijoje pradžios Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176, VII skyriuje nustatyta tvarka.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) 31 straipsnio 9 dalies nuostata, seniūną į pareigas priima ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymu ir Valstybės tarnybos įstatymu. Į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu, išskyrus atvejus, kai asmeniui, savo noru atsistatydinusiam iš seniūno pareigų, atkuriamas valstybės tarnautojo statusas taikant Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas garantijas, taip pat kai keičiama seniūnijos forma, seniūnas turi teisę būti be konkurso priimtas į kitos formos seniūnijos seniūno pareigas, kai seniūno pareigas einantis asmuo atitinka reikalavimus, taikomus kitos formos seniūnijos vadovui, ir iki tol jo eitos kadencijos metu visi metiniai tarnybinės veiklos vertinimai buvo geri arba labai geri (Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 10 dalis).

Atkreiptinas dėmesys, kad seniūno pareigybei netaikomos Valstybės tarnybos įstatymo  nuostatos dėl perkėlimo į seniūno pareigas po karjeros valstybės tarnautojų vertinimo ir tarnybinio kaitumo, tačiau galima perkelti valstybės tarnautoją į seniūno pareigas laikinai, kai yra tarnybinė būtinybė (Valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad teisės aktuose nėra numatyta galimybė perkelti seniūnijos seniūną į tos pačios savivaldybės kitos seniūnijos seniūno pareigas.

Lietuvos Respublikos valstybes tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautoją, laimėjusį konkursą į kitas valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, į pareigas priima šioje institucijoje ar įstaigoje į pareigas priimantis asmuo, gavęs valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje karjeros valstybės tarnautojas ėjo pareigas, sprendimą dėl valstybės tarnautojo perkėlimo į valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, kurioje valstybės tarnautojas laimėjo konkursą. Šioje dalyje nurodytas sprendimas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje karjeros valstybės tarnautojas ėjo pareigas, priimamas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo karjeros valstybės tarnautojo prašymo perkelti jį į laimėtas pareigas šiai institucijai ar įstaigai pateikimo dienos. Tokį prašymą karjeros valstybės tarnautojas turi pateikti ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo konkurso rezultatų įsigaliojimo dienos.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 19 straipsnyje yra išvardintos veiklos, nesuderinamos su valstybės tarnautojo pareigomis. VTĮ 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad valstybės tarnautojui draudžiama eiti daugiau negu vienas valstybės tarnautojo pareigas.

Viešojo valdymo agentūros nuomone, valstybės tarnautojas, perkeltas į kitą įstaigą tarnybinio kaitumo būdu, negali eiti valstybės tarnautojo pareigų įstaigoje, iš kurios jis yra perkeltas į kitą įstaigą, nei kontaktiniu, nei nuotoliniu būdu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 29 straipsnio 4 dalies 1 punktu, perkeliamam ar laikinai perkeliamam į aukštesnes pareigas valstybės tarnautojui nustatoma šios pareigybės pareiginės algos koeficientų intervale esanti pareiginė alga, taikant ne mažiau kaip 1 didesnį pareiginės algos koeficientą, negu jam iki perkėlimo buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas, tačiau ne didesnį, negu tai pareigybei nustatytas didžiausias pareiginės algos koeficientas, ir ne mažesnį, negu tai pareigybei nustatytas mažiausias pareiginės algos koeficientas. Jeigu iki pareigybei, į kurią yra perkeliama, nustatyto didžiausio pareiginės algos koeficiento trūksta mažiau kaip 1 pareiginės algos koeficiento, valstybės tarnautojui nustatomas tai pareigybei, į kurią yra perkeliama, nustatytas didžiausias pareiginės algos koeficientas. Kitokios koeficientų alternatyvos laikino perkėlimo atveju VTĮ nėra numatytos.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 2 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta lygiaverčių pareigų sąvoka. Lygiavertės pareigos – tai pačiai įstaigų vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų pareigybių grupei priklausančios pareigos. VTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 10 grupių, nurodytų šio įstatymo 1 priede. Šiame priede yra nustatyta 10 pareigybių grupių –  aukščiausia pareigybės grupė yra 1 grupė, žemiausia – 10 grupė, ir trys įstaigų grupės.

VTĮ 1 priede nustatyta, kad skyriaus, kuris nėra kitame struktūriniame padalinyje, vedėjas ir vyresnysis patarėjas yra priskiriami 6 pareigybės grupei (vedėjas – 6, vyresnysis patarėjas – 6.1), todėl atsižvelgiant į minėtą lygiaverčių pareigų sąvoką ir į tai, kad vedėjas ir vyresnysis patarėjas yra priskiriami tai pačiai pareigybės grupei, šios pareigybės laikytinos lygiavertėmis pareigomis.

VTĮ 27 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertinus labai gerai, tiesioginio vadovo rašytiniu motyvuotu siūlymu valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimu karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeliamas į aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Vadovaujantis anksčiau minėtu teisiniu reguliavimu, manytina, kad po tarnybinės veiklos vertinimo vyresniojo patarėjo perkėlimas į vedėjo pareigas negali būti laikytinas karjeros valstybės tarnautojo perkėlimu į aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, nes šios pareigos yra lygiavertės. Esant poreikiui vyresnįjį patarėją perkelti į skyriaus vedėjo pareigas galima vadovaujantis valstybės tarnautojų tarnybinio kaitumo principu. Valstybės tarnautojų tarnybinis kaitumas, kaip vienas iš karjeros principo įgyvendinimo būdų, yra reglamentuotas VTĮ ir Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įgyvendinimo“.

VTĮ 26 straipsnyje nustatyta, kad kai yra laisvos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, karjeros valstybės tarnautojas jo prašymu gali būti perkeltas į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Gali būti sukeistos dviejų karjeros valstybės tarnautojų lygiavertės pareigos, jeigu jie to prašo. Valstybės tarnautojas tarnybinio kaitumo būdu gali būti perkeltas į kitas pareigas, jeigu jis atitinka kitų pareigų pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. VTĮ 29 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad perkeliamam į lygiavertes pareigas nustatoma jo iki perkėlimo turėta pareiginė alga, o perkeliamam iš valstybės tarnautojo, neturinčio pavaldžių asmenų, pareigų į lygiavertes valstybės tarnautojo, turinčio pavaldžių asmenų, pareigas – jo iki perkėlimo turėta pareiginė alga, taikant ne mažiau kaip 1 didesnį pareiginės algos koeficientą negu jam iki perkėlimo buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas, tačiau visais šiame punkte nustatytais atvejais pareiginės algos koeficientas negali būti didesnis negu tai pareigybei nustatytas didžiausias pareiginės algos koeficientas, arba mažesnis negu tai pareigybei nustatytas mažiausias pareiginės algos koeficientas; jeigu iki valstybės tarnautojo, turinčio pavaldžių asmenų, pareigybei nustatyto didžiausio pareiginės algos koeficiento trūksta mažiau kaip vieno pareiginės algos koeficiento, į lygiavertes valstybės tarnautojo, turinčio pavaldžių asmenų, pareigas perkeliamam valstybės tarnautojui nustatomas tai pareigybei, į kurią yra perkeliama, nustatytas didžiausias pareiginės algos koeficientas.

Daugiau informacijos apie tarnybinį kaitumą galite rasti Valstybės tarnybos departamento parengtose Rekomendacijose dėl valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas (Skilties „Teisinė informacija“ skyrelyje „Rekomendacijos“).

Galimybės karjeros valstybės tarnautoją perkelti tarnybinio kaitumo būdu į pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ) nenumato.

Šiuo atveju karjeros valstybės tarnautoją galima būtų perkelti laikinai, kai yra tarnybinė būtinybė, ir institucijų ar įstaigų vadovai šį klausimą suderina tarpusavyje (VTĮ 21 straipsnio 5 dalis).

Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymai rengiami vadovaujantis Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Metodika).  

Metodikos 27 punkte nustatyta, kad rengiant pareigybės aprašymą specialieji reikalavimai dėl išsilavinimo ir (ar) kvalifikacijos, darbo patirties nustatomi vadovaujantis Metodikos 1 priede nustatytais tipiniais specialiaisiais reikalavimais valstybės tarnautojams, išskyrus tuos atvejus, kai rengiami politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių aprašymai ir kai specialieji reikalavimai dėl išsilavinimo ir (ar) kvalifikacijos ir dėl darbo patirties yra reglamentuoti kituose teisės aktuose. Pareigybės aprašyme nustatoma viena arba abi alternatyvos iš Metodikos 1 priede nustatytų išsilavinimo ir (ar) kvalifikacijos, darbo patirties reikalavimų ir (ar) reikalavimų alternatyvų.

Metodikos 1 priede nurodyta, kad į pareigas gali pretenduoti asmenys, turintys ir aukštesnį nei šiame priede nurodytą kvalifikacinį laipsnį pagal pareigybės aprašyme nurodytą (-as) studijų kryptį (-is).

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad perkeliamam ar laikinai perkeliamam į aukštesnes pareigas valstybės tarnautojui nustatoma šios pareigybės pareiginės algos koeficientų intervale esanti pareiginė alga, taikant ne mažiau kaip 1 didesnį pareiginės algos koeficientą, negu jam iki perkėlimo buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas, tačiau ne didesnį, negu tai pareigybei nustatytas didžiausias pareiginės algos koeficientas, ir ne mažesnį, negu tai pareigybei nustatytas mažiausias pareiginės algos koeficientas. Jeigu iki pareigybei, į kurią yra perkeliama, nustatyto didžiausio pareiginės algos koeficiento trūksta mažiau kaip vieno pareiginės algos koeficiento, valstybės tarnautojui nustatomas tai pareigybei, į kurią yra perkeliama, nustatytas didžiausias pareiginės algos koeficientas.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 ir 3 dalimis, valstybės tarnautojo perkėlimas tarnybinio kaitumo būdu galimas tik į laisvas lygiavertes arba į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio  3 dalį, lygiavertėmis pareigomis laikomos tai pačiai įstaigų vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų pareigybių grupei priklausančios pareigos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 2 punktą, valstybės tarnautojui, perkeliamam į lygiavertes pareigas, nustatoma jo iki perkėlimo turėta pareiginė alga.

Valstybės tarnautojų tarnybinį kaitumą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnis.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas jo prašymu gali būti perkeltas į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje, kai yra laisvos valstybės tarnautojo pareigos. Taigi, kol pareigos yra laisvos, tol yra galimybė valstybės tarnautojui kreiptis su prašymu dėl perkėlimo ir būti perkeltam į kitas karjeros valstybės tarnautoj pareigas tarnybinio kaitumo būdu. Pagal Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176, 7 punktą, konkursą inicijavusios įstaigos motyvuotu prašymu  konkursas gali būti atšauktas ne vėliau kaip prieš 2 darbo dienas iki pretendentų vertinimo komisijoje pradžios.  Tačiau įstaigos vadovui suteikta diskrecijos teisė apsispręsti, kokiu būdu užpildyti laisvą pareigybę – organizuojant konkursą ar perkeliant asmenį į šias pareigas tarnybinio kaitumo būdu.

Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad pakaitinis karjeros valstybės tarnautojas, išskyrus pakaitinį karjeros valstybės tarnautoją, priimtą į pareigas, iki šio įstatymo nustatyta tvarka į jas bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas, bet ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, jo prašymu gali būti perkeltas į kitas lygiavertes ar žemesnes laikinai negalinčio eiti karjeros valstybės tarnautojo pareigų tarnautojo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje.

Taigi, jeigu pakaitinis valstybės tarnautojas buvo priimtas į pareigas vietoj negalinčio eiti pareigų karjeros valstybės tarnautojo, jis gali būti perkeltas į kitas lygiavertes ar žemesnes laikinai negalinčio eiti karjeros valstybės tarnautojo pareigų tarnautojo pareigas tarnybinio kaitumo būdu.

Valstybės tarnautojų perkėlimą į kitas pareigas tarnybinio kaitumo būdu reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 26 straipsnis bei Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas valstybės tarnautojo pareigas tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 (toliau – Aprašas). Aprašo 9 punkte nurodyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo sprendimą tenkinti prašymą ar jo netenkinti priima ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos. Kai valstybės tarnautojas prašo būti perkeltas į kitas pareigas kitoje įstaigoje, ši įstaiga ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo minėto sprendimo priėmimo dienos valstybės tarnautoją supažindina su sprendimu ir šio sprendimo kopiją išsiunčia įstaigai, kurioje valstybės tarnautojas eina pareigas. Pagal Aprašo 10 punktą, valstybės tarnautojas perkeliamas į kitas pareigas kitoje įstaigoje ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo Aprašo 9 punkte nurodyto sprendimo kopijos gavimo įstaigoje, kurioje valstybės tarnautojas eina pareigas, dienos. Iš šių nuostatų matyti, kad įstaigoje, kurioje valstybės tarnautojas eina pareigas, į pareigas priimantis asmuo negali atsisakyti perkelti valstybės tarnautoją į kitas pareigas kitoje įstaigoje tarnybinio kaitumo būdu.

Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas valstybės tarnautojo pareigas tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 (toliau – Aprašas), 3 punkte nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga informaciją apie įstaigos poreikį (įstaigos administracijos padalinio pavadinimas, pareigybės pavadinimas, pareigybių skaičius, darbo vieta) perkelti valstybės tarnautoją į kitas pareigas skelbia Valstybės tarnybos informacinėje sistemoje (toliau – VATIS) arba kituose informaciniuose šaltiniuose. VATIS taip pat gali būti skelbiama ir valstybės tarnautojo, siekiančio būti perkeltu į kitas pareigas informacija apie save (VATIS savitarnos posistemėje).

Atsižvelgiant į tai, kad įstaigos nėra įpareigotos skelbti apie laisvas vietas įstaigoje šioje sistemoje, rekomenduojama informacijos ieškoti ir kitais įstatymams neprieštaraujančiais būdais (pvz. tiesioginiai kreipiantis į įstaigas ir klausiant).

Paminėtina, kad pagal Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176, 7 punktą, konkursą inicijavusios įstaigos motyvuotu prašymu konkursas gali būti atšauktas ne vėliau kaip likus 2 darbo dienoms iki konkurso pradžios. 

Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad pakaitinis karjeros valstybės tarnautojas, išskyrus pakaitinį karjeros valstybės tarnautoją, priimtą į pareigas, iki šio įstatymo nustatyta tvarka į jas bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas, bet ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, jo prašymu gali būti perkeltas į kitas lygiavertes ar žemesnes laikinai negalinčio eiti karjeros valstybės tarnautojo pareigų pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Toks perkėlimas (į kitas pakaitinio karjeros valstybės tarnautojo pareigas) galimas, jei jis atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.

Tačiau pakaitinis valstybės tarnautojas be konkurso negali būti perkeltas į karjeros valstybės tarnautojo (nuolatines) pareigas nei toje pačioje, nei kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje.

Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje apibrėžta, kad valstybės tarnautojas yra fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje. To paties straipsnio 11 dalyje įtvirtinta valstybės tarybos sąvoka – valstybės ir savivaldybių institucijoje ar įstaigose pareigas einančių asmenų profesinė veikla, kuria atliekamos viešojo administravimo funkcijos ir (arba) padedama valstybės ar vietos valdžią įgyvendinantiems asmenims atlikti jiems nustatytas funkcijas, išskyrus ūkinio ir techninio pobūdžio funkcijas. Iš šių sąvokų išplaukia, kad darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, negali vykdyti viešojo administravimo funkcijų, todėl negali būti perkeltas laikinai esant tarnybinei būtinybei į karjeros valstybės tarnautojo pareigas.

Valstybės tarybos įstatymo 21 straipsnio 7 dalyje imperatyviai nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautoją į kitas, laikinas pareigas galima perkelti esant tarnybinei būtinybei tik su jo rašytiniu sutikimu, išskyrus karo padėties, nepaprastosios padėties, ekstremalių įvykių ar ekstremalių situacijų atvejus. Atsižvelgdami į šią nuostatą, manytume, kad karjeros valstybės tarnautojui atsisakius/ atšaukus savo sutikimą eiti laikinas pareigas, jis turėtų būti grąžinamas į iki perkėlimo eitas pareigas.

Tarnybinis kaitumas nesaistomas nei su įstaigų grupėmis, nei su įstaigos priklausymu valstybės ar savivaldybės įstaigai – karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Kaip turėtų būti nustatytas perkeliamo karjeros valstybės tarnautojo pareiginės algos koeficientas, nustato Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 29 straipsnio 1–4 dalys. Bendra pareiginės algos koeficiento nustatymo taisyklė nurodyta VTĮ 29 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma pagal VTĮ 1 priede valstybės tarnautojo pareigybei nustatytą pareiginės algos koeficientą arba iš pareigybei nustatyto pareiginės algos koeficientų intervalo. 

Perkeliant patarėją į kitas patarėjo pareigas reikia vadovautis VTĮ 29 straipsnio 4 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad perkeliamam į lygiavertes pareigas nustatoma jo iki perkėlimo turėta pareiginė alga, o perkeliamam iš valstybės tarnautojo, neturinčio pavaldžių asmenų, pareigų į lygiavertes valstybės tarnautojo, turinčio pavaldžių asmenų, pareigas – jo iki perkėlimo turėta pareiginė alga, taikant ne mažiau kaip 1 didesnį pareiginės algos koeficientą, negu jam iki perkėlimo buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas, tačiau visais šiame punkte nustatytais atvejais pareiginės algos koeficientas negali būti didesnis, negu tai pareigybei (nagrinėjamu atveju II įstaigų grupėje) nustatytas didžiausias pareiginės algos koeficientas, arba mažesnis, negu tai pareigybei (nagrinėjamu atveju II įstaigų grupėje) nustatytas mažiausias pareiginės algos koeficientas.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, pakaitinis valstybės tarnautojas, laimėjęs konkursą į karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, perkeliamas į šias pareigas jį į pareigas priimančio asmens sprendimu ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo jo prašymo perkelti jį į laimėtas pareigas pateikimo dienos.

Nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Valstybės tarnybos įstatyme (toliau – VTĮ) tokios galimybės numatytos nėra. VTĮ 26 straipsnis reglamentuoja tik karjeros valstybės tarnautojų ir pakaitinių valstybės tarnautojų, priimtų vietoj karjeros valstybės tarnautojų, perkėlimą į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas tarnybinio kaitumo būdu.

Valstybės tarnautojų tarnybinį kaitumą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 26 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas jo prašymu gali būti perkeltas į kitas laisvas lygiavertes (t. y. priklausančias tai pačiai pareigybių grupei) arba žemesnes pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Tarnybinis kaitumas nesiejamas su įstaigų grupėmis.

Atsižvelgiant į tai, patarėjas, kurio pareigybė priskirta 7.1 pareigybių grupei, gali būti perkeltas į lygiavertes skyriaus, kuris yra kitame struktūriniame padalinyje, vedėjo, kurio pareigybė priskirta 7 pareigybių grupei pagal VTĮ 1 priedą (tai lygiavertės pareigos, nes yra toje pačioje pareigybių grupėje), pareigas tarnybinio kaitumo būdu, nepriklausomai nuo to, kurioje įstaigų grupėje yra įstaiga.

Patarėjo perkelti tarnybiniu kaitumu į skyriaus, kuris nėra kitame struktūriniame padalinyje, vedėjo pareigas negalima, nes tai būtų aukštesnės pareigos.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi, karjeros valstybės tarnautojas į pareigas priimančio asmens sprendimu gali būti laikinai perkeltas į įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje, įstaigoje ar įstaigų sistemoje, kai yra tarnybinė būtinybė. To paties straipsnio 61 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas su jo rašytiniu sutikimu gali būti laikinai perkeltas į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo, priimamo į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje jį pasirinkusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui arba kituose įstatymuose nustatytam laikui, kuriam politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas buvo priimtas į pareigas, ir jeigu jis atitinka tos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.

Vertindami įstatymą sistemiškai, manytume, kad karjeros valstybės tarnautojas, laikinai perkeliamas į įstaigos vadovo pareigas esant tarnybinei būtinybei, turėtų atitikti specialiuosius reikalavimus, nustatytus tos pareigybės – įstaigos vadovo – aprašyme.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad  lygiavertės pareigos – tai pačiai įstaigų vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų pareigybių grupei priklausančios pareigos. VTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 10 grupių, nurodytų šio įstatymo 1 priede. Aukščiausia yra 1 grupė, žemiausia – 10 grupė. VTĮ 1 priede valstybės tarnautojų pareigybių grupės nurodomos nuo aukščiausios (Eil. Nr. 1) iki žemiausios (Eil. Nr. 10). Pažymėtina, kad kiekvienoje grupėje nurodytos pareigybės yra lygiavertės, pvz., pareigybių grupėje Nr. 6  (VTĮ 1 priedas) lygiavertės pareigos yra: skyriaus, kuris nėra kitame struktūriniame padalinyje, vedėjas, komisijos sekretoriato vadovas, tarybos sekretoriato vadovas, seniūnas, skyriaus, kuris yra kitame struktūriniame padalinyje, vedėjas (Seimo kanceliarijoje), taip pat vyresnysis patarėjas, patarėjas (Seimo kanceliarijoje), kurios nurodytos kaip Nr. 6.1. Analogiškai ir kitose grupėse, pvz., kaip Nr. 7 ir Nr. 7.1, nurodytos pareigos yra lygiavertės.

Taigi, valstybės tarnautojų pareigybės lygiavertės viena kitai yra tada, kai priklauso tai pačiai įstaigų vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų pareigybių grupei.

Teikiame Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomonę, kuri yra suderinta su Vidaus reikalų ministerija, Valstybine darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Viešojo valdymo agentūra.

„Valstybės tarnybos įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2019 m. sausio 1 d., darbo tarybų instituto nebuvo, tačiau priėmus naują Valstybės tarnybos įstatymo redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d., darbo tarybų institutas jau nurodytas. Nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 11 ir 27 straipsniuose yra nurodytos tam tikros darbo tarybos subjektinės teisės, pavyzdžiui, stebėtojų teisėmis dalyvauti konkurse į valstybės tarnautojų pareigas ir valstybės tarnautojų vertinimo komisijoje. Šių konkrečių darbo tarybos teisių, įvardintų Valstybės tarnybos įstatyme, nereglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. Kitos darbo tarybos veiklą, jos teises ir pareigas reglamentuojančios teisės normos yra įtvirtintos Darbo kodekse ir jų perkelti į Valstybės tarnybos įstatymą nėra būtina, nes valstybės tarnautojams darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 6 str. 1 dalis). Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 3 dalyje ir 35 straipsnio 2 dalyje numatytas darbo tarybų atstovų dalyvavimas atrankos ir vertinimo komisijose stebėtojų teisėmis, kai atrenkami ar vertinami vidaus tarnybos sistemos pareigūnai. Be to, 2020 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad „Valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose sudaromos valstybės tarnautojų pareigybių vertinimo komisijos, į kurias taip pat įtraukiami toje valstybės ir savivaldybės institucijoje ar įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos atstovai ar darbo tarybos atstovai. Šios komisijos ne rečiau kaip kas ketvirtį peržiūri laisvas (neužimtas) atitinkamos valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojų pareigybių sąraše esančias pareigybes ir įvertina šioms pareigybėms priskirtas funkcijas ir nustačiusios, kad konkrečiai pareigybei priskirtos funkcijos po šio įstatymo įsigaliojimo nėra laikomos viešuoju administravimu ir nepatenka į kitų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje išvardytų funkcijų apimtį, sudaro tokių pareigybių sąrašus ir pateikia juos atitinkamų institucijų ar įstaigų vadovams. Tokios pareigybės turi būti panaikintos ir prireikus funkcijoms atlikti steigiamos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybės.“ Taigi nurodytuose įstatymuose darbo tarybų atstovams suteikti įgaliojimai atstovauti ir valstybės tarnautojų interesus.

Pažymėtina, kad Darbo kodekse įtvirtintas darbo tarybos institutas nėra kilęs tik iš Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo. Mūsų valstybėje jis buvo pasirinktas kaip darbuotojų atstovavimo forma, kurios pagrindinė funkcija yra atstovauti darbuotojus darbdaviui priimant su darbo santykiais susijusius sprendimus, bei skatinti abiejų darbo santykių šalių tarpusavio informavimą ir konsultavimąsi. Tokiam reglamentavimui pritarė socialiniai partneriai. Pagal Darbo kodeksą darbuotojai turi būti informuojami ir su jais turi būti konsultuojamasi klausimais apie esamą ir būsimą įmonės, įstaigos, organizacijos veiklą, ekonominę padėtį bei darbo santykių būklę. Manome, kad daugumą atvejų toks informavimas ir konsultavimas yra aktualus ir valstybės tarnautojams.

Taip pat reikia įvertinti ir tai, kad atsisakius darbo tarybų instituto valstybės tarnyboje, gali susiklostyti situacija, kad įstaigoje turės būti įsteigta darbo taryba, nes joje dirbs 20 ir daugiau darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis (Darbo kodekso 169 str. 1 dalis) ir darbdavys turės informuoti ir konsultuotis su darbo taryba, bet darbo taryba galės perduoti informaciją tik darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, o tuo tarpu valstybės tarnautojai nebus informuojami ir su jais nebus konsultuojamasi. Kartu pažymėtina, kad atsisakius darbo tarybų instituto valstybės tarnyboje, valstybės tarnautojams informavimo ir konsultavimo srityse galėtų atstovautų tik profesinė sąjunga, kurios nariais jie yra, tačiau narystė profesinėje sąjungoje grindžiama savanoriškumo principu, todėl valstybės tarnautojui neišreiškus valios būti profesinės sąjungos nariu, jo interesų informavimo bei konsultavimo srityje neatstovautų joks subjektas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manome, kad darbo tarybos turi būti ne tik darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, bet ir valstybės tarnautojų atstovai.“

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 1219 redakcija) patvirtintas Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) nustato vienkartinių piniginių išmokų, nurodytų Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 31 straipsnio 2 dalies 5 punkte, skyrimo tvarką.

Aprašo 2 punkte nustatyta, kad vienkartinė piniginė išmoka valstybės tarnautojui gali būti skiriama esant įstatymuose nustatytiems skatinimo pagrindams šiais atvejais: 1) valstybės tarnautojams atlikus vienkartines ypatingos svarbos užduotis, 2) Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatytų švenčių dienų progomis, 3) valstybės tarnautojų gyvenimo ir tarnybos metų jubiliejinių sukakčių progomis, 3) valstybės tarnautojams įgijus teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją. Aprašo 4 punkte nustatyta, kad kiekvienu atveju, nurodytu Apraše, vienkartinė piniginė išmoka gali būti skiriama ne daugiau kaip kartą per metus ir negali viršyti 100 procentų nustatytosios valstybės tarnautojo pareiginės algos.

Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, taip pat į tai, kad per tuos pačius vienerius metus valstybės tarnautojo atžvilgiu gali atsirasti keletas teisinių pagrindų skatinimui (valstybės tarnautojo gyvenimo ir tarnybos metų jubiliejinė sukaktis, valstybės tarnautojas įgijo teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją, valstybės tarnautojas atliko vienkartinę ypatingos svarbos užduotį), Viešojo valdymo agentūros nuomone, vienkartinė piniginė išmoka gali būti skiriama ne daugiau kaip kartą per metus ir negali viršyti 100 procentų nustatytosios valstybės tarnautojo pareiginės algos, atsižvelgiant į kiekvieną atskirą teisinį pagrindą, t. y., kad vienkartinės piniginės išmokos daugiau nei vieną kartą per metus negalima būtų skirti esant tam pačiam teisiniam pagrindui – pvz., keletą kartų per metus skirti vienkartinę piniginę išmoką valstybės tarnautojui atlikus ypatingos svarbos užduotį ar keletą kartų per metus skirti vienkartinę piniginę išmoką Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatytų švenčių dienų progomis. Tačiau, kaip jau minėta, jeigu tam pačiam valstybės tarnautojui kartą per metus jau buvo skirta vienkartinė išmoka už, pvz., tarnybos metų jubiliejinę sukaktį, tai atsiradus kitam teisiniam pagrindui – tas pats valstybės tarnautojas įgijo teisę į valstybinę pensiją – valstybės tarnautojui galėtų būti skiriama dar viena vienkartinė piniginė išmoka.

Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad aukštasis koleginis išsilavinimas – išsilavinimas, įgytas Lietuvos aukštosiose mokyklose baigus koleginių studijų programas, pagal kurias suteikiama aukštojo mokslo kvalifikacija, arba kompetentingos institucijos pripažintas kaip jam lygiavertis išsilavinimas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad aukštasis universitetinis išsilavinimas – išsilavinimas, įgytas Lietuvos aukštosiose mokyklose baigus universitetinių studijų programas, pagal kurias suteikiama aukštojo mokslo kvalifikacija, arba kompetentingos institucijos pripažintas kaip jam lygiavertis išsilavinimas.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, Lietuvoje įgytas aukštasis koleginis išsilavinimas nėra laikytinas aukštuoju universitetiniu išsilavinimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad dėl užsienyje įgyto išsilavinimo užsienio kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, vertinimą ir akademinį pripažinimą kaip kompetentinga institucija, turinti teisę pripažinti ar nepripažinti atitinkamą išsilavinimą kaip prilygintiną ar neprilygintiną aukštajam koleginiam ar aukštajam universitetiniam išsilavinimui, vykdo Studijų kokybės vertinimo centras (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2016 m. lapkričio 14 d. įsakymas Nr. V-1002 „Dėl Studijų kokybės vertinimo centro nuostatų patvirtinimo“).

Valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176, 10 punkte nustatyta, kad įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo prioritetus, įstaigos veiklos sritis, planavimo dokumentus, valstybės tarnautojų individualius kvalifikacijos tobulinimo planus, įstaigos finansinę padėtį, gali tvirtinti metinį valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo planą.

Kvalifikacijos tobulinimo plano sudarymo ir tvirtinimo prievolė gali būti nustatyta įstaigos nuostatuose, darbo reglamente ar kituose dokumentuose. Manytina, kad įstaigos metiniame valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo plane galėtų būti pateikiami duomenys apie įstaigos valstybės tarnautojų, tobulinančių kvalifikaciją, skaičių, preliminarios mokymų temos, kvalifikacijos tobulinimo forma, būdai, lėšos, kurios bus skiriamos valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimui, ir kita informacija. Pažymėtina, kad valstybės tarnautojų metinis kvalifikacijos tobulinimo planas sudaromas išanalizavus įstaigos valstybės tarnautojų mokymo poreikius, apibendrinus valstybės tarnautojų tiesioginių vadovų ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijų pasiūlymus dėl valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo bei valstybės tarnautojų individualius kvalifikacijos tobulinimo planus, sudarytus valstybės tarnautojų kasmetinio tarnybinio veiklos vertinimo metu, bei atsižvelgiant į įstaigos strateginius tikslus,  finansines galimybes ir nustatytus valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo prioritetus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. balandžio 18 d. nutarimo Nr. 383  
redakcija) „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinti:

1. Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašas;

2. Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas;

3. Komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklės. 

Dienpinigių į komandiruotę vykstančiam valstybės politikui arba valstybės pareigūnui, arba teisėjui, arba valstybės tarnautojui, arba darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį, (toliau kartu – darbuotojas) mokėjimo tvarka nustatyta Dienpinigių mokėjimo tvarkos apraše.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalyje pateikta darbuotojo komandiruotės sąvoka – darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. balandžio 18 d. nutarimo Nr. 383  
redakcija) „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtintų Komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklių (toliau – Taisyklės) 2 punkte nustatyta, kad komandiruotė suprantama:

• kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos darbo kodekso 107 straipsnyje, arba
• valstybės politiko arba valstybės pareigūno, arba teisėjo, arba valstybės tarnautojo, arba darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, (toliau – darbuotojas) išvykimas iš nuolatinės darbo vietos įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens siuntimu tobulinti kvalifikacijos. 

Taisyklių 5 punkte nustatyta, kad  siuntimas į komandiruotę įstaigoje turi būti įformintas taip, kad būtų aiškus sprendimą dėl siuntimo į komandiruotę priėmęs asmuo (įstaigos vadovas arba kitas jo įgaliotas asmuo), komandiruojamas asmuo (vardas, pavardė, pareigos), komandiruotės dienos, vieta (vietos), į kurią (kurias) komandiruojama, komandiruotės tikslas, su komandiruote susijusios išlaidos (toliau – komandiruotės išlaidos), kurias apmoka įstaiga, jeigu bus mokamas, – komandiruotės išlaidų avansas (toliau – avansas).

Taisyklių 17.1 punkte nustatyta, kad dienpinigiai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašą ir Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašą mokami, jeigu komandiruotė trunka ilgiau nei vieną komandiruotės darbo dieną.

Atsižvelgdami į minėtą nuostatą, manytume, jog išvykstant į komandiruotę 1 darbo dienai Lietuvoje dienpinigiai nėra mokami.

Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis gali teikti šiame Įstatyme numatytas paslaugas, jeigu tai netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų (toliau – savo funkcijų). Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas neterminuotam laikui arba įstatymų nustatytai kadencijai ir šio įstatymo nustatyta tvarka galintis siekti karjeros valstybės tarnyboje. 

Atsižvelgiant į minėtas įstatymų nuostatas, antstolis Valstybės tarnybos įstatymo prasme nėra valstybės tarnautojas.

Ne. Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kam VTĮ netaikomas – 10 punkte nurodyta, jog VTĮ netaikomas statutiniams valstybės tarnautojams.

Darbuotojų tarpusavio santykių, galimos patiriamos psichologinės įtampos įstatymai tiesiogiai nereglamentuoja, tačiau netinkamas psichologinis klimatas darbo vietoje laikomas kaip viena iš netinkamų sąlygų dirbti. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnyje nustatytos valstybės tarnautojų pareigos, kurias valstybės tarnautojai privalo vykdyti, pvz., gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; laikytis valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių ir kt.

Už šių pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą valstybės tarnautojai gali būti traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Darbo kodekso 24 straipsnyje nustatyti bendradarbiavimo principai. Šio straipsnio 1 dalis įpareigoja darbuotoją ir darbdavį veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise; 5 ir 6 dalyse nustatyta, kad kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo; jeigu viena šalis nevykdo ar netinkamai vykdo šiame straipsnyje nustatytas pareigas, kita šalis turi teisę į žalos atlyginimą ar reikalauti, kad jos teisės būtų apgintos kitais būdais.

Jūsų situacijoje siūlytume kreiptis į aukštesnės įstaigos, kuriai Jūsų įstaiga pavaldi, vadovą, kad būtų sprendžiama Jūsų vadovo elgesio problema bei įstaigos mikroklimatas. Taip pat rekomenduotume surinkti kuo daugiau objektyvių įrodymų. Tokiais įrodymais galėtų būti: tarpusavio susirašinėjimai, pokalbių įrašai, staigus darbo rezultatų pasikeitimas ir panašiai. Konkrečiais atvejais reikėtų stengtis daugiau bendrauti elektroniniu paštu. Jūsų aukštesnės įstaigos vadovas, turėdamas akivaizdžius įrodymus, kad dėl netinkamo Jūsų laikinos vadovės (Jūs minit pavaduotoją) elgesio vyrauja bloga atmosfera, patiriamas psichologinis smurtas, kad tai trukdo kitų tarnautojų darbui ir  rezultatams, privalėtų vertinti jos veiklą arba esant pagrindui skirti atitinkamą nuobaudą, tarp jų ir galimą atleidimą iš darbo.

Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.

Jeigu Jūsų įstaigoje veikianti profesinė sąjunga atitinka Darbo kodekso 169 str. 3 d. nuostatas, mūsų manymu, tokiu atveju darbo taryba gali būti nesudaroma.

Pagal Darbo kodekso  (toliau – DK) 165 straipsnio 4 dalies nuostatas, darbo taryba yra nepriklausomas darbuotojams atstovaujantis organas, DK nustatytais atvejais ir tvarka atstovaujantis visiems darbuotojams darbdavio ar darbovietės lygmeniu informavimo, konsultavimo ir kitose dalyvavimo procedūrose, kuriomis darbuotojai ir jų atstovai įtraukiami į darbdavio sprendimų priėmimą. Pažymėtina, kad DK 169 straipsnio 1 dalyje darbdaviui nustatyta pareiga sudaryti darbo tarybą, kai vidutinis darbdavio darbuotojų skaičius yra dvidešimt ir daugiau darbuotojų, išskyrus, kai darbovietėje yra darbdavio lygmeniu veikianti profesinė sąjunga (ar kelios profesinės sąjungos), kurios nariais yra daugiau kaip 1/3 visų darbdavio darbuotojų.

Atsižvelgdami į tai, kad darbo taryba atstovauja visiems darbuotojams darbdavio lygmeniu ir į tai, kad valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose dirba tiek darbuotojai, su kuriais sudarytos darbo sutartys, tiek valstybės tarnautojai, manytume, kad į vidutinį darbuotojų skaičių darbo tarybai sudaryti turėtų būti įtraukiami ir valstybės tarnautojai, taip pat jie gali būti darbo tarybos rinkimų komisijos nariais bei renkami darbo tarybos nariais.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomonė: „valstybės tarnautojų – įstaigos struktūrinių padalinių vadovų ir jų pavaduotojų išrinkimas į darbo tarybą neprieštarautų DK 170 str. 3 d. nuostatai, jeigu pagal atskirus įgaliojimus ar įstaigos steigimo dokumentus jie neatstovauja darbdavio.“

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 27 straipsnio 8 dalies 2 punktu, kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama labai gerai, tiesioginio vadovo rašytiniu motyvuotu siūlymu valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimu valstybės tarnautojui gali būti taikoma VTĮ 31 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta skatinimo priemonė suteikiant iki 5 mokamų poilsio dienų arba atitinkamai trumpinant darbo laiką. Kompensacijos mechanizmas VTĮ nėra numatytas. Manytume, kad išeinant iš darbo negali būti išmokama kompensacija už šias paskirtas poilsio dienas, nes tai nėra valstybės tarnautojo atostogos.  (Ne)pasinaudoti kai kuriomis skatinimo priemonėmis yra valstybės tarnautojo apsisprendimo teisė, tačiau tarnautojui paliekant valstybės tarnybą VTĮ nenumato šių nepanaudotų apmokamų dienų kompensavimo mechanizmo.

Nuo 2022-01-14 pasikeitus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 18 straipsnio nuostatoms, atsisakoma leidimų dirbti kitą darbą išdavimo procedūros, taip pat įvedama nauja formuluotė – kita veikla ir kitas darbas (buvęs ir anksčiau).

VTĮ 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas turi teisę pagal darbo sutartį dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą (toliau – kitas darbas), taip pat užsiimti kita veikla ir gauti už ją pajamas (toliau – kita veikla), jeigu tai nėra su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Pažymime, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 8, 11, 14, 16, 17, 18, 19, 21, 27, 29, 30, 47, 49 ir 51 straipsnių pakeitimo ir 37 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo (2021-12-23 Nr. XIV-863) 18 straipsnio 1 dalies pastaboje nustatyta, kad valstybės tarnautojai, kurie 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14 ir ja verčiasi 2022-01-14 ar vėliau, į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui iki 2022-02-14 pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką, jeigu mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais.

VTĮ 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojui draudžiama dirbti kitą darbą ar užsiimti kita veikla, jeigu tai sukelia interesų konfliktą, sudaro prielaidas valstybės tarnybą panaudoti privačiais interesais, diskredituoja valstybės tarnybos autoritetą, kliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai yra kitas darbas ar kita veikla tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, arba kai yra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ar užsiimti kita veikla.

VTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad gavus informacijos, dėl kurios kyla pagrįstų abejonių dėl šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų aplinkybių buvimo, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ar jo įgaliotas asmuo paprašo valstybės tarnautoją pateikti informaciją apie kito darbo pobūdį, įmonės, įstaigos, organizacijos, kurioje valstybės tarnautojas dirba kitą darbą, vadovo ar jo įgalioto asmens išduotą pažymą apie valstybės tarnautojo atliekamas funkcijas, kitame darbe nustatytą darbo laiko normą, kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką. Šią informaciją valstybės tarnautojas privalo pateikti per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos.

VTĮ 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu valstybės tarnautojas, užsiimantis kita veikla, mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais, jis per 5 darbo dienas į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui raštu pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką.

VTĮ 18 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo užtikrina, kad šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatytais atvejais gavus informaciją ar perkėlus valstybės tarnautoją į kitas valstybės tarnautojo pareigas, ar pasikeitus jo pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms, būtų įvertinta, ar nėra šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų aplinkybių. Manytume, kad kiekviena įstaiga turėtų nusistatyti tvarką, pagal kurią būtų įgyvendintos šioje dalyje nustatytos procedūros (kam pavedama atlikti nustatytą informacijos įvertinimą – vienam ar keliems įstaigos valstybės tarnautojams, kokiais terminais ir pan.). Atkreipiame dėmesį, kad 2018-12-28 vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. 1V-985 „Dėl Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą pagal darbo sutartį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir atšaukimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuo 2022-01-14 pripažintas netekusiu galios. Atitinkamai įstaigose turėtų būti pripažintos netekusiomis galios ir nuolatinės komisijos, kurias minėtas įsakymas įpareigojo sudaryti (minėto įsakymo 8 punktas).

Taip pat primename, kad privačių interesų deklaracijos teikiamos (tikslinamos, papildomos) tik elektroninėmis priemonėmis per Privačių interesų registrą (PINREG), prisijungiant iš Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto svetainės www.vtek.lt, ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų:

• nuo priėmimo ar paskyrimo į pareigas arba po deklaruojančio asmens statuso įgijimo dienos;
• nuo duomenų pasikeitimo dienos, jeigu pateiktoje deklaracijoje nurodyti duomenys apie asmens ir (ar) jo sutuoktinio, sugyventinio, partnerio privačius interesus pasikeitė.

Jei kiltų klausimų dėl privačių interesų deklaravimo, siūlytume pagal kompetenciją kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją.

Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje nurodyta, kad valstybės tarnautojas turi teisę gauti įstatymų nustatytą darbo užmokestį, taip pat gauti įstatymų ir kitų teisės aktų pagrindu nustatytą atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų, referendumo komisijose ir kitose komisijose (tarybose). Valstybės tarnautojui, kuris paskiriamas darbui rinkimų komisijoje (kai sudaroma arba nesudaroma darbo sutartis), leidimo dirbti kitą darbą nereikia.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojas turi teisę pagal darbo sutartį dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą, taip pat užsiimti kita veikla ir gauti už ją pajamas, jeigu tai nėra su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Jeigu valstybės tarnautojas, užsiimantis kita veikla, mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais, jis, vadovaudamasis šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, per 5 darbo dienas į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui raštu pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką.

Nuo 2022-01-14 Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, susijusios su leidimo dirbti kitą darbą išdavimu, pripažintos netekusiomis galios, t. y. valstybės tarnautojui nereikia gauti į pareigas priimančio asmens leidimo dirbti kitą darbą.

2021-12-23 įstatymu Nr. XIV-863 (TAR, 2022, Nr. 2022-00166) nustatyta, kad:

– valstybės tarnautojai, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14 ir ja verčiasi 2022-01-14 ar vėliau, į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui iki 2022-02-14 pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką, jeigu mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais;

– Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatos taikomos ir tiems asmenims, kurie kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14.

Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas.

Darbo kodekso 40 straipsnio 1 dalyje yra numatyta galimybė darbuotojui ir darbdaviui susitarti dėl ne viso darbo laiko, t. y. mažiau nei 40 darbo valandų per savaitę. Ne visą darbo laiką darbuotojas/valstybės tarnautojas gali siekti dirbti dėl įvairių priežasčių: darbo derinimo su studijomis, vaiko, sergančių tėvų ar artimųjų priežiūros, noro turėti daugiau laisvo laiko ir pan. Priklausomai nuo to, ar priežastys, dėl kurių dirbama ne visą darbo laiką, yra nuolatinio ar laikino pobūdžio, sąlyga dėl ne viso darbo laiko gali būti tiek terminuota, tiek neterminuota. Ne visą darbo laiką nustatyti galima sumažinant darbo valandų skaičių per dieną arba darbo dienų skaičių per darbo savaitę ar darbo mėnesį, arba tiek darbo valandų, tiek darbo dienų skaičių.

Darbo kodekso 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad darbuotojas, sulygęs dirbti ne visą darbo laiką, jeigu nesusitarta kitaip, ne dažniau kaip kartą per šešis mėnesius turi teisę prašyti pakeisti ne viso darbo laiko sąlygą. Darbdavys turi apsvarstyti šį prašymą ir pranešti darbuotojui savo motyvuotą sprendimą per dešimt darbo dienų. Darbdavys tokio darbuotojo prašymo tenkinti neprivalo, tačiau darbuotojui turi pateikti atsakymą, kuriame turi būti nurodyti darbuotojo prašymo netenkinimo motyvai.

Pagal Darbo kodekso 40 straipsnio 4 dalį, darbuotojas, išdirbęs pas konkretų darbdavį ne trumpiau kaip 3 metus, turi teisę prašyti darbdavio laikinai dirbti ne visą darbo laiką, t. y. sumažinti darbo dienų skaičių ar sutrumpinti darbo dieną. Toks darbuotojo prašymas turi būti tenkinamas jeigu:

a) prašymas pateikiamas likus ne mažiau kaip 30 dienų iki numatomo darbo ne visą darbo laiką pradžios; b) ne visą darbo laiką darbuotojas prašo dirbti ne ilgiau kaip 1 metus;

c) darbo laiką darbuotojas prašo trumpinti ne daugiau kaip iki 3 darbo dienų per savaitę ar 4 valandų per darbo dieną.

Tokį darbuotojo prašymą darbdavys gali atsisakyti tenkinti tik dėl svarbių priežasčių. Nors Darbo kodeksas nenumato tokių svarbių priežasčių sąrašo, manytume, kad svarbiomis priežastimis turi būti laikomos tokios aplinkybės, dėl kurių darbdavys turėtų esmingai pertvarkyti vykdomą veiklą ar jos tęstinumui bei nepertraukiamumui kiltų grėsmė.

Darbo kodekso 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 4 dalyje nustatyti ribojimai dėl ne viso darbo laiko trukmės ir jo nustatymo negalioja, jei darbdavys sutinka su kitokiomis darbuotojo pasiūlytomis ne viso darbo laiko sąlygomis arba jei darbuotojo prašymas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą pagrįstas darbuotojo sveikatos būkle, neįgalumu arba būtinybe slaugyti (prižiūrėti) šeimos narį ar kartu su darbuotoju gyvenantį asmenį, taip pat jei to reikalauja nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti darbuotoja, darbuotojas, auginantis vaiką iki aštuonerių metų, ir darbuotojas, vienas auginantis vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų. Šie asmenys grįžti dirbti viso darbo laiko sąlygomis gali raštu įspėję darbdavį prieš dvi savaites, išskyrus atvejus, kai darbdavys sutinka nesilaikyti šio termino.

Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojų, dirbančių ne visas mėnesio darbo dienas ar dirbančių ne visą darbo dieną, pareiginė alga apskaičiuojama taip: pareiginės algos dydis padalijamas iš to mėnesio darbo valandų arba dienų skaičiaus pagal valstybės tarnautojui nustatytą darbo laiko normą ir gautas darbo valandos arba darbo dienos atlygis padauginamas iš valstybės tarnautojo faktiškai dirbtų valandų arba dienų skaičiaus.

Susitarus su valstybės tarnautoju dėl ne viso darbo laiko, Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje atitinkamai keičiasi tik informacija apie tokio valstybės tarnautojo darbo užmokestį.

Pažymėtina, kad Darbo kodekso 112 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių įstaigų, kurios išlaikomos iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ir savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banko darbuotojams, kurie augina vaikus iki trejų metų, nustatoma sutrumpinta trisdešimt dviejų valandų per savaitę darbo laiko norma, už nedirbtą darbo laiko normos dalį paliekant nustatytą darbo užmokestį. Ši sutrumpinta darbo laiko norma taikoma vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų jų pasirinkimu, iki vaikui sukanka treji metai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybės tarnyboje yra steigiamos valstybės tarnautojų pareigybės, kurioms etato sąvoka nėra taikoma. Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ patvirtintą Darbo laiko režimo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustatymo aprašą, (toliau – Aprašas) užtikrindamas veiksmingą įmonių, įstaigų, organizacijų darbą, darbdavys gali nustatyti kitokį, nei Aprašo 2 punkte nustatyta, nekintančios darbo dienos trukmės ir darbo dienų per savaitę skaičiaus darbo laiko režimą (netaikant šiuo nutarimu nustatytų reikalavimų dėl darbo laiko pradžios, pabaigos ir kasdieninės darbo laiko trukmės) pagal Darbo kodekso 113 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 5 punktus (Aprašo 4 punktas). Aprašo 4.2 papunktyje nustatyta, kad lankstus darbo grafikas, suskaidytos darbo dienos laiko režimas arba individualus darbo laikas gali būti nustatomas atsižvelgiant į darbuotojo, valstybės tarnautojo, diplomato ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno prašymą, taip pat į įmonės, įstaigos, organizacijos galimybes ir darbo efektyvumo užtikrinimą. Taigi šis klausimas sprendžiamas abipusiu susitarimu, t. y. valstybės tarnautojo prašymu vadovas, įvertinęs galimybes, gali nustatyti valstybės tarnautojui ne visą darbo dieną. Toks susitarimas įforminamas vadovo įsakymu. Darbo užmokestis mokamas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalimi, t. y. mokama proporcingai dirbtam laikui.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaudamasis Darbo kodekso 40 straipsnio 5 dalimi bei Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, vadovas turi tenkinti valstybės tarnautojų prašymus dirbti ne visą darbo laiką, jeigu valstybės tarnautojo prašymas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą pagrįstas jo sveikatos būkle, neįgalumu arba būtinybe slaugyti (prižiūrėti) šeimos narį ar kartu su valstybės tarnautoju gyvenantį asmenį, taip pat pareikalavus nėščiai, neseniai pagimdžiusiai ar krūtimi maitinančiai valstybės tarnautojai, valstybės tarnautojui, auginančiam vaiką iki aštuonerių metų, ir valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų.

Darbo kodekso 114 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad darbo laikas, įskaitant viršvalandžius ir darbą pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per darbo dieną (pamainą) negali būti ilgesnis kaip dvylika valandų, neįskaitant pietų pertraukos, ir šešiasdešimt valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį.

Pažymėtina, kad Darbo kodekso 112 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių įstaigų, kurios išlaikomos iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ir savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banko darbuotojams, kurie augina vaikus iki trejų metų, nustatoma sutrumpinta trisdešimt dviejų valandų per savaitę darbo laiko norma, už nedirbtą darbo laiko normos dalį paliekant nustatytą darbo užmokestį. Ši sutrumpinta darbo laiko norma taikoma vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų jų pasirinkimu, iki vaikui sukanka treji metai.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojas turi teisę pagal darbo sutartį dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą, taip pat užsiimti kita veikla ir gauti už ją pajamas, jeigu tai nėra su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Jeigu valstybės tarnautojas, užsiimantis kita veikla, mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais, jis, vadovaudamasis šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, per 5 darbo dienas į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui raštu pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 4 dalimi, kai asmuo, užsiimantis kita veikla, priimamas į valstybės tarnautojo pareigas, jis per 5 darbo dienas nuo priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas dienos į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui raštu pateikia šio straipsnio 3 dalyje nurodytą informaciją, jeigu mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais.

Nuo 2022-01-14 Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, susijusios su leidimo dirbti kitą darbą išdavimu, pripažintos netekusiomis galios, t. y. valstybės tarnautojui nereikia gauti į pareigas priimančio asmens leidimo dirbti kitą darbą.

2021-12-23 įstatymu Nr. XIV-863 (TAR, 2022, Nr. 2022-00166) nustatyta, kad:

– valstybės tarnautojai, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14 ir ja verčiasi 2022-01-14 ar vėliau, į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui iki 2022-02-14 pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką, jeigu mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais;

– Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatos taikomos ir tiems asmenims, kurie kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14.

Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje nurodyta, kad valstybės tarnautojas turi teisę gauti įstatymų nustatytą darbo užmokestį, taip pat gauti įstatymų ir kitų teisės aktų pagrindu nustatytą atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų, referendumo komisijose ir kitose komisijose (tarybose). Valstybės tarnautojui, kuris paskiriamas darbui rinkimų komisijoje (kai sudaroma arba nesudaroma darbo sutartis), leidimo dirbti kitą darbą nereikia.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojas turi teisę pagal darbo sutartį dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą, taip pat užsiimti kita veikla ir gauti už ją pajamas, jeigu tai nėra su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Jeigu valstybės tarnautojas, užsiimantis kita veikla, mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais, jis, vadovaudamasis šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, per 5 darbo dienas į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui raštu pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką.

Nuo 2022-01-14 Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, susijusios su leidimo dirbti kitą darbą išdavimu, pripažintos netekusiomis galios, t. y. valstybės tarnautojui nereikia gauti į pareigas priimančio asmens leidimo dirbti kitą darbą.

2021-12-23 įstatymu Nr. XIV-863 (TAR, 2022, Nr. 2022-00166) nustatyta, kad:

– valstybės tarnautojai, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14 ir ja verčiasi 2022-01-14 ar vėliau, į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui iki 2022-02-14 pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką, jeigu mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais;

– Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatos taikomos ir tiems asmenims, kurie kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14.

2022 m. sausio 14 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4(1) dalies nuostata – įstatymuose nustatytai kadencijai į pareigas priimti įstaigų vadovai (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ar kadencijai priimti karjeros valstybės tarnautojai Vyriausybės nustatyta tvarka per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos (kai iš pareigų atleidžiama šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu) gali būti priimti į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje be konkurso.

Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4(1) dalyje nurodytų asmenų priėmimo į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas).

Aprašo 15(1), 15(5) ir 15(6) punktuose nustatyta, kad:

– asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, turi teisę per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos kreiptis į tą pačią įstaigą, kurioje ėjo pareigas ir buvo atleistas iš jų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punktą, su rašytiniu prašymu dėl galimybės būti priimtam į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso;

– įstaiga turi teisę per 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos savo iniciatyva (nesant pateikto Aprašo 15(1) punkte nurodyto prašymo) raštu pasiūlyti asmeniui, kurio kadencija pasibaigusi ir kuris buvo atleistas iš pareigų toje įstaigoje pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punktą, užimti laisvas lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu jis atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnyje nustatytus nepriekaištingos reputacijos, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus reikalavimus, teisės aktuose ar pareigybės, į kurią pretenduoja, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus;

– asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, gali Aprašo 16 punkte nustatyta tvarka pateikti dokumentus dalyvauti konkurse toje pačioje ar kitoje įstaigoje. Tokiu atveju asmuo, kurio kadencija pasibaigusi, į lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje gali būti priimtas be konkurso Aprašo 21 punkto 3 ir 4 pastraipose nustatyta tvarka sustabdžius konkurso procedūras ir patikrinus asmens, kurio kadencija pasibaigusi, gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Atkreipiame dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4(1) dalies nuostatos taikomos įstaigų vadovams ar kadencijai priimtiems karjeros valstybės tarnautojams, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu iš pareigų atleidžiami 2022-01-14 ar vėliau.

Atnaujinta: 2023 04 12

Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 49 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalies 7 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojai turi teisę į saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas ir būti aprūpinti kokybiška darbo įranga ir priemonėmis, o naudodami asmeninę įrangą ir priemones, – į kompensaciją už jų naudojimą. Valstybės tarnautojams yra garantuojamos einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis, kai valstybės tarnautojai, gavę tiesioginio vadovo rašytinį (įskaitant gautą elektroninėmis ryšių priemonėmis) sutikimą, yra išvykę į sveikatos priežiūros įstaigą – iki 2 darbo dienų per mėnesį. Valstybės tarnautojui, kuris buvo sužalotas atlikdamas tarnybines pareigas arba susirgo sunkia liga dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu užsienio valstybėje, kurioje vyksta ginkluotas konfliktas, ar dėl užsienio valstybėje įvykdyto teroro akto, atsižvelgiant į jo sveikatos sutrikimo laipsnį, Vyriausybės nustatyta tvarka išmokama vienkartinė nuo 23,28 iki 38,79 mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Kitų nuostatų, susijusių su valstybės tarnautojų sveikata ar su jos tikrinimu, Valstybės tarnybos įstatyme nėra.

Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja valstybės tarnautojų sveikatos tikrinimo, turėtų būti taikomos Darbo kodekso 158 straipsnio nuostatos, kad Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas nustato darbuotojų ir darbdavių teises ir pareigas, institucinę darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo sistemą bei specialias nuostatas atskirų darbuotojų grupių apsaugai (nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms darbuotojoms, asmenims iki 18 metų, neįgaliesiems).

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 9 ir 10 punktuose darbdaviui nustatyta pareiga organizuoti privalomus darbuotojų sveikatos patikrinimus ir sudaryti darbuotojams sąlygas pasitikrinti sveikatą darbuotojų darbo laiku bei atsižvelgiant į sveikatos priežiūros įstaigos, patikrinusios darbuotojų sveikatą, išvadą, perkelti darbuotojus (jų sutikimu) į kitą jų sveikatą ir, jeigu yra galimybė, kvalifikaciją atitinkantį darbą. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytos kategorijos asmenų, kuriems privalomai tikrinama sveikata. Be to, šio straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga darbuotoją, atsisakiusį nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą, nušalinti nuo darbo jam nemokant darbo užmokesčio. Darbuotojui pareiga organizacijoje nustatyta tvarka pasitikrinti sveikatą nustatyta Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Be to, šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojai, pajutę neigiamą darbo ar darbo aplinkos poveikį sveikatai, turi teisę pasitikrinti sveikatą, o darbdavys, įtaręs, kad darbuotojo sveikatos būklė gali kelti grėsmę darbuotojo ar kitų darbuotojų saugai ir sveikatai, turi teisę siųsti darbuotoją pasitikrinti sveikatą kitu laiku, negu nustatytas darbuotojų sveikatos patikrinimo grafike. Darbdavys privalo suteikti darbuotojui pakankamai laiko pasitikrinti sveikatą. Tais atvejais, kai sveikatos priežiūros įstaigos išvadoje nurodyta, kad darbas ir (ar) darbo aplinka pakenkė darbuotojo sveikatai, darbdavys moka darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už laiką, kurio metu jis tikrinosi sveikatą savo iniciatyva. Manytume, jog šios nuostatos dėl privalomų sveikatos patikrinimų yra privalomos tiek darbuotojams, įskaitant ir valstybės tarnautojus, tiek darbdaviams.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ patvirtintas Asmenų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas), privalomo sveikatos tikrinimo tvarkos aprašas ir kt. dokumentai, dėl kurių nuostatų detalesnio paaiškinimo pagal kompetenciją reikėtų kreiptis į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojas turi teisę pagal darbo sutartį dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą, taip pat užsiimti kita veikla ir gauti už ją pajamas, jeigu tai nėra su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Valstybės tarnautojas, esantis vaiko priežiūros atostogose iki kol jam sueis 3 metai, gali dirbti kitą darbą pagal darbo sutartį ar užsiimti kita veikla, jeigu tai nėra su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla.

Jeigu valstybės tarnautojas, užsiimantis kita veikla, mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais, jis, vadovaudamasis šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, per 5 darbo dienas į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui raštu pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką.

Nuo 2022-01-14 Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, susijusios su leidimo dirbti kitą darbą išdavimu, pripažintos netekusiomis galios, t. y. valstybės tarnautojui nereikia gauti į pareigas priimančio asmens leidimo dirbti kitą darbą.

2021-12-23 įstatymu Nr. XIV-863 (TAR, 2022, Nr. 2022-00166) nustatyta, kad:

– valstybės tarnautojai, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14 ir ja verčiasi 2022-01-14 ar vėliau, į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui iki 2022-02-14 pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką, jeigu mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais;

– Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatos taikomos ir tiems asmenims, kurie kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojas turi teisę pagal darbo sutartį dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą, taip pat užsiimti kita veikla ir gauti už ją pajamas, jeigu tai nėra su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Dėl darbo užsienio valstybėje Valstybės tarnybos įstatyme nėra ribojimų.

Jeigu valstybės tarnautojas, užsiimantis kita veikla, mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais, jis, vadovaudamasis šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, per 5 darbo dienas į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui raštu pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 45 straipsnyje nustatyta, kad nemokamos atostogos iki 3 mėnesių per vienus darbo metus dėl šeiminių ar kitų aplinkybių gali būti suteikiamos valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens ir valstybės tarnautojo susitarimu.

Nuo 2022-01-14 Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, susijusios su leidimo dirbti kitą darbą išdavimu, pripažintos netekusiomis galios, t. y. valstybės tarnautojui nereikia gauti į pareigas priimančio asmens leidimo dirbti kitą darbą.

2021-12-23 įstatymu Nr. XIV-863 (TAR, 2022, Nr. 2022-00166) nustatyta, kad:

– valstybės tarnautojai, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14 ir ja verčiasi 2022-01-14 ar vėliau, į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui iki 2022-02-14 pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką, jeigu mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais;

– Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatos taikomos ir tiems asmenims, kurie kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojas turi teisę pagal darbo sutartį dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą, taip pat užsiimti kita veikla ir gauti už ją pajamas, jeigu tai nėra su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Jeigu valstybės tarnautojas, užsiimantis kita veikla, mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais, jis, vadovaudamasis šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, per 5 darbo dienas į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui raštu pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką.

Nuo 2022-01-14 Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, susijusios su leidimo dirbti kitą darbą išdavimu, pripažintos netekusiomis galios, t. y. valstybės tarnautojui nereikia gauti į pareigas priimančio asmens leidimo dirbti kitą darbą.

2021-12-23 įstatymu Nr. XIV-863 (TAR, 2022, Nr. 2022-00166) nustatyta, kad:

– valstybės tarnautojai, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14 ir ja verčiasi 2022-01-14 ar vėliau, į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui iki 2022-02-14 pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką, jeigu mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais;

– Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatos taikomos ir tiems asmenims, kurie kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14.

Taip. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą valstybės tarnautojai turi teisę būti profesinių sąjungų, organizacijų ar susivienijimų nariais, taip pat politinių partijų ar organizacijų nariais ne tarnybos (darbo) laiku, išskyrus valstybės tarnautojus, atliekančius savivaldybės tarybos nario pareigas, dalyvauti politinėje veikloje (taikant šiame įstatyme nustatytus apribojimus).

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojas turi teisę pagal darbo sutartį dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą, taip pat užsiimti kita veikla ir gauti už ją pajamas, jeigu tai nėra su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Jeigu valstybės tarnautojas, užsiimantis kita veikla, mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais, jis, vadovaudamasis šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, per 5 darbo dienas į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui raštu pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką.

Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnis nustato, kokia veikla yra nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis. Kadangi vertimasis individualia veikla šiame straipsnyje nėra paminėtas, manome, kad tokia veikla yra leistina.

Be to, atkreipiame dėmesį, kad siekiant suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme yra nustatyti reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, kurie taikomi ir valstybės tarnautojams. Šių reikalavimų būtina paisyti vykdant ir Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnyje nepaminėtą (t. y. leistiną) veiklą.

Nuo 2022-01-14 Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, susijusios su leidimo dirbti kitą darbą išdavimu, pripažintos netekusiomis galios, t. y. valstybės tarnautojui nereikia gauti į pareigas priimančio asmens leidimo dirbti kitą darbą.

2021-12-23 įstatymu Nr. XIV-863 (TAR, 2022, Nr. 2022-00166) nustatyta, kad:

– valstybės tarnautojai, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14 ir ja verčiasi 2022-01-14 ar vėliau, į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui iki 2022-02-14 pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką, jeigu mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais;

– Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatos taikomos ir tiems asmenims, kurie kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14.

Darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, negali laikinai eiti valstybės tarnautojo pareigų, nes jis nevykdo viešojo administravimo funkcijų, todėl ir pavaduoti valstybės tarnautojo jis negali. Darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį, galima pavesti tik kai kurias valstybės tarnautojo funkcijas, tačiau tik tokias, kurios nėra viešojo administravimo funkcijos. Valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnis suteikia galimybę, kai yra tarnybinė būtinybė, laikinai perkelti karjeros valstybės tarnautoją į kitas valstybės tarnautojo pareigas.

Taip. Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojai turi teisę būti paskirti (išrinkti) eiti pareigas įmonių, įstaigų, organizacijų, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, kolegialiuose organuose.

Valstybės tarnybos įstatymo 50 straipsnis ir Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1296 „Dėl Valstybės tarnautojų ir diplomatų nuotolinio darbo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Valstybės tarnautojų ir diplomatų nuotolinio darbo tvarkos aprašas reglamentuoja valstybės tarnautojų teisę dirbti nuotoliniu būdu.

Valstybės tarnautojas, norintis dirbti nuotolinį darbą, pateikia tiesioginiam vadovui rašytinį prašymą. Sprendimą dėl sutikimo (nesutikimo), kad valstybės tarnautojas dirbtų nuotolinį darbą, tiesioginis vadovas priima pagal minėtų teisės aktų nustatytas sąlygas ir tvarką.

Atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojai privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku bei kokybiškai atlikti pavedamas užduotis, t. y. nuotolinis darbas neturėtų pakenkti valstybės tarnautojo atliekamų funkcijų kokybei bei įstaigos tikslų ir uždavinių įgyvendinimui.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojas turi teisę pagal darbo sutartį dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą, taip pat užsiimti kita veikla ir gauti už ją pajamas, jeigu tai nėra su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Jeigu valstybės tarnautojas, užsiimantis kita veikla, mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais, jis, vadovaudamasis šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, per 5 darbo dienas į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui raštu pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką.

Pagal Mažųjų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatą, MB steigėjais gali būti tik fiziniai asmenys. MB steigėjų gali būti ne daugiau kaip 10. Pažymėtina, kad Mažųjų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad MB narys negali sudaryti su MB darbo santykių požymių turinčių sutarčių. Valstybės tarnautojui, norinčiam steigti ar būti vienu iš MB steigėjų, taip pat būti MB nariu, leidimo dirbti kitą darbą gauti nereikia (nuo 2022-01-14 Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, susijusios su leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą išdavimu, pripažintos netekusiomis galios). 

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnis nustato, kokia veikla yra nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis. Valstybės tarnybos įstatymo19 straipsnyje nenurodoma, kad valstybės tarnautojas negali steigti bendrovių, todėl manome, kad tokia veikla yra leistina ir valstybės tarnautojas gali būti vienu iš MB steigėjų, taip pat ir MB nariu, nes, pagal Mažųjų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 6 dalies nuostatas, visi MB steigėjai nuo MB įregistravimo Juridinių asmenų registre tampa jos nariais.

Atsižvelgdami į išdėstytas nuostatas, manytume, kad valstybės tarnautojas kurti MB (būti steigėju) ir būti jos nariu gali, taip pat gali būti ir MB valdymo organu – MB vadovu, jeigu tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje.

Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojui draudžiama eiti daugiau negu vienas valstybės tarnautojo pareigas, dirbti pagal darbo sutartį valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje jis eina valstybės tarnautojo pareigas, taip pat gauti iš valstybės ir savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje jis eina valstybės tarnautojo pareigas, kitų pajamų negu darbo užmokestis ir šiame įstatyme nustatytos išmokos, kompensacijos ir pašalpos.

Vadovaujantis šiomis nuostatomis, savivaldybės administracijoje pareigas einantis valstybės tarnautojas negali dirbti kito darbo pagal darbo sutartį tik savivaldybės administracijoje, kurioje jis eina valstybės tarnautojo pareigas.

Pagal Viešųjų įstaigų įstatymo 4 straipsnio nuostatas, viešosios įstaigos steigėjai gali būti valstybė, savivaldybės ir kiti iš įstaigos veiklos nesiekiantys sau naudos asmenys. Steigėjų skaičius neribojamas. (Jeigu steigėja yra valstybė ar savivaldybė, viešosios įstaigos steigimo sutartis ar steigimo aktas surašomi vadovaujantis Vyriausybės nutarimu ar savivaldybės tarybos sprendimu dėl viešosios įstaigos steigimo ir valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarime ar savivaldybės tarybos sprendime taip pat turi būti nurodyta valstybės ar savivaldybės institucija, kuriai pavedama atstovauti steigėjai, ir valstybės ar savivaldybės institucija, kuriai pavedama įgyvendinti valstybės ar savivaldybės, kaip viešosios įstaigos savininkės ar dalininkės, teises ir pareigas).

Viešoji įstaiga, kurios steigėja yra savivaldybė, nėra savivaldybės struktūrinis padalinys, tai yra kita įstaiga, įsteigta vadovaujantis Viešųjų įstaigų įstatymo nuostatomis, todėl manytume, kad savivaldybės administracijoje dirbantis valstybės tarnautojas gali dirbti kitą darbą pagal darbo sutartį (pvz., projekto koordinatoriumi) viešojoje įstaigoje, kurios steigėja yra savivaldybė.

Be to, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojas turi teisę pagal darbo sutartį dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą, taip pat užsiimti kita veikla ir gauti už ją pajamas, jeigu tai nėra su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Jeigu valstybės tarnautojas, užsiimantis kita veikla, mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais, jis, vadovaudamasis šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, per 5 darbo dienas į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui raštu pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką.

Atkreipiame dėmesį, kad nuo 2022-01-14 Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, susijusios su leidimo dirbti kitą darbą išdavimu, pripažintos netekusiomis galios, t. y. valstybės tarnautojui nereikia gauti į pareigas priimančio asmens leidimo dirbti kitą darbą.

2021-12-23 įstatymu Nr. XIV-863 (TAR, 2022, Nr. 2022-00166) nustatyta, kad:

– valstybės tarnautojai, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14 ir ja verčiasi 2022-01-14 ar vėliau, į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui iki 2022-02-14 pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką, jeigu mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais;

– Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatos taikomos ir tiems asmenims, kurie kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14.

Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Atsižvelgdami į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja darbo laiko trukmės, režimo, valstybės tarnautojams taikomos Darbo kodekso bei kitų teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios darbo laiką.

Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ patvirtinto Darbo laiko režimo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustatymo aprašo (toliau – Aprašas) 4 punkte nustatyta, kad užtikrindamas veiksmingą įmonių, įstaigų, organizacijų darbą, darbdavys gali nustatyti kitokį, nei Aprašo 2 punkte nustatyta, nekintančios darbo dienos trukmės ir darbo dienų per savaitę skaičiaus darbo laiko režimą (netaikant šiuo nutarimu nustatytų reikalavimų dėl darbo laiko pradžios, pabaigos ir kasdienės darbo laiko trukmės) pagal Darbo kodekso 113 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 5 punktus.

Aprašo 4.2 papunktyje nustatyta, kad lankstus darbo grafikas, suskaidytos darbo dienos laiko režimas arba individualus darbo laikas gali būti nustatomas atsižvelgiant į darbuotojo, valstybės tarnautojo, diplomato ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno prašymą, taip pat į įmonės, įstaigos, organizacijos galimybes ir darbo efektyvumo užtikrinimą.

Valstybės tarnybos įstatymo 50 straipsnis bei Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1296 „Dėl Valstybės tarnautojų ir diplomatų nuotolinio darbo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Valstybės tarnautojų ir diplomatų nuotolinio darbo tvarkos aprašas (toliau – Nuotolinio darbo tvarkos aprašas) reglamentuoja valstybės tarnautojų teisę dirbti nuotoliniu būdu. Valstybės tarnybos įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuotolinis darbas yra darbo organizavimo forma arba darbo atlikimo būdas, kai valstybės tarnautojas jam priskirtas funkcijas ar jų dalį visą arba dalį darbo laiko, suderinęs su tiesioginiu vadovu, Vyriausybės nustatyta tvarka atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje kitoje, negu darbovietė yra, vietoje, taip pat ir naudodamas informacines technologijas. Valstybės tarnautojas, norintis dirbti nuotolinį darbą, pateikia tiesioginiam vadovui rašytinį prašymą. Sprendimą dėl sutikimo (nesutikimo), kad valstybės tarnautojas dirbtų nuotolinį darbą, valstybės tarnautojo tiesioginis vadovas priima pagal Nuotolinio darbo tvarkos apraše nustatytas sąlygas ir tvarką.

Atsižvelgdami į anksčiau paminėtas teisės aktų nuostatas, manytume, kad Jūsų darbdavys, vadovaudamasis Darbo kodekso 113 straipsnio reikalavimais bei atsižvelgdamas į Jūsų situaciją dėl vaiko ligos bei būtinybės jį gydyti, galėtų nustatyti Jums individualų darbo laiko režimą, nustatydamas Jums konkretų darbo pradžios, pabaigos ir pietų pertraukos laiką, taip pat, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 50 straipsnio ir Nuotolinio darbo tvarkos aprašo nuostatomis, Jūsų tiesioginis vadovas galėtų tenkinti Jūsų prašymą dėl Jums reikalingos darbo laiko dalies nustatymo dirbti nuotoliniu būdu.

Pažymėtina, kad Darbo kodekso 122 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad pietų pertraukos trukmė negali būti trumpesnė negu 30 minučių ir ne ilgesnė kaip 2 valandos, nebent šalys susitaria dėl suskaidytos darbo dienos laiko režimo. Taigi, esant įstaigos vadovo sutikimui, Jūsų pietų pertraukos trukmė galėtų būti minimalios trukmės.

Taip pat norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad Darbo kodekso 138 straipsnio 3 dalyje yra nustatytos papildomos lengvatos asmenims, auginantiems vaikus, t. y. darbuotojams, auginantiems vieną vaiką iki dvylikos metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per tris mėnesius (arba sutrumpinamas darbo laikas aštuoniomis valandomis per tris mėnesius), darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų arba du vaikus iki dvylikos metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę), o darbuotojams, auginantiems tris ir daugiau vaikų iki dvylikos metų arba auginantiems du vaikus iki dvylikos metų, kai vienas arba abu vaikai yra neįgalūs, – dvi dienos per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas keturiomis valandomis per savaitę), mokant jiems vidutinį jų darbo užmokestį. Taigi, įstatyme nėra nustatytas draudimas sutrumpintas dvi valandas išskaidyti per kelias dienas.

Be to, Darbo kodekso 112 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių įstaigų, kurios išlaikomos iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ir savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banko darbuotojams, kurie augina vaikus iki trejų metų, nustatoma sutrumpinta trisdešimt dviejų valandų per savaitę darbo laiko norma, už nedirbtą darbo laiko normos dalį paliekant nustatytą darbo užmokestį. Ši sutrumpinta darbo laiko norma taikoma vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų jų pasirinkimu, iki vaikui sukanka treji metai.

Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Atsižvelgdami į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja valstybės tarnautojų darbo laiko, taikomos Darbo kodekso bei kitų teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios darbo laiką.

Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ patvirtinto Darbo laiko režimo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustatymo aprašo (toliau – Aprašas) 2 punkte nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių įstaigose, vykdančiose viešąjį administravimą, darbas pradedamas nuo 7 valandos iki 9 valandos ir baigiamas nuo 14 valandos 45 minučių iki 18 valandos, o įstaigose, įmonėse ir organizacijose, kuriose nevykdomas viešasis administravimas, darbas pradedamas nuo 6 iki 11 valandos ir baigiamas nuo 15 iki 20 valandos, kartu užtikrinant veiksmingą įmonių, įstaigų, organizacijų darbą.

Aprašo 3 ir 4 punktuose nustatyta, kad Aprašo 2 punkto nuostatos taikomos, jeigu dėl nustatyto darbo laiko režimo nėra numatytas kitoks darbo dienos pradžios, pabaigos laikas ir kasdienė darbo laiko trukmė. Užtikrindamas veiksmingą įmonių, įstaigų, organizacijų darbą, darbdavys gali nustatyti kitokį, nei Aprašo 2 punkte nustatyta, nekintančios darbo dienos trukmės ir darbo dienų per savaitę skaičiaus darbo laiko režimą pagal Darbo kodekso 113 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 5 punktus.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojas turi teisę pagal darbo sutartį dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą, taip pat užsiimti kita veikla ir gauti už ją pajamas, jeigu tai nėra su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Jeigu valstybės tarnautojas, užsiimantis kita veikla, mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais, jis, vadovaudamasis šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, per 5 darbo dienas į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui raštu pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką.

Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnis nustato, kokia veikla yra nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis. Kadangi buvimas autorių teisių arba gretutinių teisių subjektu pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą šiame straipsnyje nėra paminėti, manome, kad tokia veikla yra leistina.

Atkreipiame dėmesį, kad siekiant suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme yra nustatyti reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, kurie taikomi ir valstybės tarnautojams. Šių reikalavimų būtina paisyti vykdant ir Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnyje nepaminėtą (t. y. leistiną) veiklą, t. y. kūrybinė veikla turi būti suderinta su viešojo intereso valstybės tarnyboje užtikrinimu, su draudimu valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, su draudimu užsiimti veikla, diskredituojančia valstybės tarnybos autoritetą. Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 9 ir 10 punktuose nustatyta, kad valstybės tarnautojas privalo nesinaudoti valstybės ar savivaldybių nuosavybe ne tarnybinei veiklai, taip pat nedalyvauti Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnyje nurodytoje su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinamoje veikloje ir nenaudoti tarnybos (darbo) laiko kitiems tikslams.

Atkreipiame dėmesį, kad nuo 2022-01-14 Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, susijusios su leidimo dirbti kitą darbą išdavimu, pripažintos netekusiomis galios, t. y. valstybės tarnautojui nereikia gauti į pareigas priimančio asmens leidimo dirbti kitą darbą.

2021-12-23 įstatymu Nr. XIV-863 (TAR, 2022, Nr. 2022-00166) nustatyta, kad:

– valstybės tarnautojai, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14 ir ja verčiasi 2022-01-14 ar vėliau, į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui iki 2022-02-14 pateikia informaciją apie kitos veiklos pobūdį ir vykdymo laiką, jeigu mano, kad kita veikla gali būti nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais;

– Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatos taikomos ir tiems asmenims, kurie kita veikla pradėjo verstis iki 2022-01-14.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnis nustato, kokia veikla yra nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojui draudžiama eiti daugiau negu vienas valstybės tarnautojo pareigas, dirbti pagal darbo sutartį valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje jis eina valstybės tarnautojo pareigas, taip pat gauti iš valstybės ir savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje jis eina valstybės tarnautojo pareigas, kitų pajamų negu darbo užmokestis ir šiame įstatyme nustatytos išmokos, kompensacijos ir pašalpos. Minėtame straipsnyje nenurodoma, kad valstybės tarnautojas negali verstis individualia veikla, todėl manome, kad tokia veikla yra leistina.

Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnis nustato valstybės tarnautojo teisę dirbti kitą darbą ir užsiimti kita veikla. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas turi teisę pagal darbo sutartį dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą, taip pat užsiimti kita veikla ir gauti už ją pajamas, jeigu tai nėra su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Atsižvelgdami į minėtas nuostatas manytume, kad jeigu sutartį dėl individualios veiklos valstybės tarnautojas sudarė ne su savo įstaiga, o su vertimų biuru, kliūčių dirbti vertėja teismo posėdžiuose savo darbovietėje atostogų metu arba laisvadieniais neturėtų būti. Pažymime, kad informaciją bei konsultacijas dėl viešųjų ir privačių interesų konflikto pagal kompetenciją teikia Vyriausioji tarnybinės etikos komisija.

Be to, atkreipiame dėmesį, kad siekiant suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme yra nustatyti reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, kurie taikomi ir valstybės tarnautojams. Šių reikalavimų būtina paisyti vykdant ir Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnyje nepaminėtą (t. y. leistiną) veiklą.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 51 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai atsistatydina savo noru. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ketinantis atsistatydinti savo noru valstybės tarnautojas privalo apie atsistatydinimą įspėti jį į pareigas priimantį asmenį ne vėliau kaip prieš 20 kalendorinių dienų, išskyrus atvejus, kai jį į pareigas priimantis asmuo sutinka įspėjimo terminą trumpinti. Valstybės tarnautojas atšaukti prašymą dėl atsistatydinimo savo noru turi teisę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo pateikimo dienos. Po to valstybės tarnautojas prašymą atsistatydinti savo noru gali atšaukti tik su jį į pareigas priimančio asmens sutikimu.

VTĮ 51 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14, 16 ir 18 punktuose nurodytus atvejus. T. y. valstybės tarnautojas, ketinantis atsistatydinti savo noru, gali būti atleistas ir laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir ši nuostata suponuoja išvadą, kad laikino nedarbingumo laikotarpis įskaičiuojamas į įspėjimo apie atsistatydinimą laikotarpį ir valstybės tarnautojas turi būti atleistas suėjus minėtam 20 kalendorinių dienų įspėjimo apie atsistatydinimą terminui, t. y. nereikalaujant atidirbti tas dienas, kai valstybės tarnautojas buvo laikinai nedarbingas.

Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kokios atleidimo (perkėlimo) iš pareigų dieną išmokamos valstybės tarnautojui pinigų sumos. Taip pat valstybės tarnautojui, vadovaujantis Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167 ,,Dėl Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, gali būti skiriamos vienkartinės piniginės išmokos. Atsižvelgdami į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme ir minėtame apraše yra reglamentuota, kokios pinigų sumos gali būti išmokamos valstybės tarnautojui, manytume Darbo kodekso 57 straipsnio 9 dalis valstybės tarnautojams netaikoma.

Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi, pagal šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui išmokama iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atsižvelgiant į valstybės tarnautojo tarnybos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje stažą (į tarnybos stažą valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje taip pat įskaitomas laikas, kurį valstybės tarnautojas šio įstatymo 21, 25 ir 26 straipsniuose nustatytais atvejais buvo perkeltas į kitas pareigas, taip pat šio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, kai valstybės tarnautojas iki pareigybės panaikinimo buvo perkeltas į kitas pareigas): 1) iki vienų metų – vieno mėnesio; 2) nuo vienų iki penkerių metų – 2 mėnesių; 3) nuo penkerių iki dešimt metų – 3 mėnesių; 4) nuo dešimt iki dvidešimt metų – 4 mėnesių; 5) daugiau kaip dvidešimt metų – 5 mėnesių.

Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Jos mokėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ar priimamas į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke. Jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ne pirmą mėnesio dieną, išeitinė išmoka mokama tik už to mėnesio dienas iki priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas ar priėmimo į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke dienos. Asmeniui mirus, išeitinės išmokos dalis, priklausanti asmeniui už tą mėnesį, kurį jis mirė, neišmokėta iki asmens mirties dienos, išmokama įpėdiniui, pateikusiam paveldėjimo dokumentus.

Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, specialiame įstatyme arba tiesiogiai taikomame Europos Sąjungos teisės akte nustatytais pagrindais atleidžiamam, pagal šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 3 dalį, 26 straipsnio 1 dalį perkeliamam į kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą valstybės tarnautojui jo atleidimo (perkėlimo) iš pareigų dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytą išeitinę išmoką, kai atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, šio straipsnio 1 dalyje nurodytą išeitinę išmoką, mokamą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams, atleidžiamiems iš pareigų šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu (baigiasi politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas pasirinkusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimai), ir šio straipsnio 2 dalyje nurodytą išeitinę išmoką.

Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas ar įstaigos vadovas, išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, kurio pareigybė naikinama, su jo rašytiniu sutikimu paskiriamas į kitas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jeigu tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas raštu sutinka, – į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Jeigu iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas ar įstaigos vadovas, išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki pareigybės panaikinimo. Asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko mažiau kaip 5 metai, šis įspėjimo terminas dvigubinamas, o neįgaliajam, moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaiką (įvaikį) iki 14 metų, moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko mažiau kaip 2 metai, – trigubinamas. Nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama) apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 4 mėnesius iki pareigybės panaikinimo.

Atsižvelgdami, į tai, kas išdėstyta, manytume, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, turi būti siūlomos visos teisme esančios laisvos lygiavertės, o jeigu tokių nėra, ir žemesnės karjeros valstybės tarnautojo pareigos (nors, kaip nurodote paklausime ir yra jų perteklius). Atkreipiame dėmesį, kad išeitinės išmokos dydis apskaičiuojamas, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi.

Nėščiai valstybės tarnautojai, taip pat valstybės tarnautojai, auginančiai vaiką iki 3 metų, nesutikusiai su darbo sąlygų pakeitimu, manytume, turi būti siūlomos visos teisme esančios laisvos lygiavertės, o jeigu tokių nėra, ir žemesnės karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Jai nesutikus užimti siūlomas pareigas, ji, manytume, galėtų būti atleista iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Pažymėtina, kad teismas yra pasisakęs šiuo klausimu, pvz., byloje (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261 -1836/2014) plečiamai aiškinama Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 6 dalyje numatyta garantija. Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 6 dalyje nustatyta garantija yra ir Darbo kodekso 61 straipsnio 3 dalyje. Pagal šią normą, darbo sutartis gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Todėl, atsižvelgus į tarnybos santykių subjektų interesų pusiausvyrą, daroma išvada, kad tarnautojas, kuris patenka į Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 6 dalyje numatytų valstybės tarnautojų sąrašą, yra iš dalies apsaugotas nuo atleidimo iš valstybės tarnybos pagal 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir neturi absoliučios garantijos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 6 dalį likti valstybės tarnyboje. Atsakovas suteikė galimybę pareiškėjui tęsti tarnybą, siūlydamas jam kitas pareigas ir, pareiškėjui atsisakius jas užimti, nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo garantija likti tarnyboje, dėl ko jo atleidimas iš valstybės tarnybos yra teisėtas.

Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 8 dalyje iki 2023 m. kovo 31 d. buvo nustatyta, kad seniūnui nustatoma 5 metų kadencija. Nuo 2023 m. balandžio 1 d. įsigaliojus naujai Vietos savivaldos įstatymo redakcijai, kadencijų seniūnams nebeliko. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1268 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, iki šio įstatymo įsigaliojimo į pareigas nustatytai kadencijai priimti seniūnai įsigaliojus šiam įstatymui pareigas eina neterminuotai.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 51 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad į pareigas įstatymų nustatytai kadencijai priimtas įstaigos vadovas arba karjeros valstybės tarnautojas, kuriam kadencijos laikotarpiu sukanka 65 metai, gali savo noru būti atleidžiamas iš pareigų suėjus 65 metams arba gali eiti pareigas iki kadencijos, kuriai jis buvo priimtas, pabaigos, jeigu šios kadencijos metu jo tarnybinė veikla buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal iki 2023 m. kovo 31 d. Vietos savivaldos įstatymo galiojusias nuostatas seniūnams buvo taikomos kadencijos, VTĮ 49 straipsnio 8 dalis dėl valstybės tarnybos pratęsimo karjeros valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai, seniūnams nebuvo taikoma, kadangi buvo taikoma speciali VTĮ 51 straipsnio 8 dalies norma dėl karjeros valstybės tarnautojų, priimtų kadencijai. Taip pat pažymėtina, kad pagrindas taikyti VTĮ 49 straipsnio 8 dalį atsirado įsigaliojus nuo 2023 m. balandžio 1 d. naujai Vietos savivaldos įstatymo redakcijai. Taip pat atkeiptinas dėmesys, kad taikant tarnybos pratęsimą seniūnams, kuriems kadencijos metu sukako 65 metai (t. y. iki naujos Vietos savivaldos įstatymo redakcijos įsigaliojimo nuo 2023 m. balandžio 1 d.), svarbu yra išlaikyti teisėtų lūkesčių principą (pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai); teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2017 m. sausio 25 d. nutarimai).

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, remdamiesi VTĮ ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, taip pat atsižvelgdami į teisėtų lūkesčių principą, manytume, kad seniūnams, kuriems kadencijos metu sukako 65 metai, tarnyba turėtų būti tęsiama, tarnybos pratęsimą siejant su seniūno gimimo data ir jo teisėtu lūkesčiu tęsti tarnybos santykius iki buvusios kadencijos pabaigos, t. y., tarnyba turėtų būti pratęsiama seniūnui iki jo gimtadienio, jei jis atitinka visas tarnybos pratęsimo sąlygas ir tęsiama tiek kartų, kad atlieptų seniūno teisėtą lūkestį tęsti tarnybos santykius iki buvusios kadencijos pabaigos, bet ne ilgiau kaip iki 70 metų. Taip pat manytume, kad pasibaigus kadencijai tarnyba seniūnui galėtų būti tęsiama toliau, bet ne ilgiau kaip iki 70 metų, laikantis VTĮ 49 straipsnio 8 dalies nuostatų, kuriose nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojo, kuriam suėjo 65 metai, valstybės tarnyba gali būti pratęsta, jeigu jo tarnybinė veikla per paskutinius trejus metus buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų. Šio amžiaus sukakusio valstybės tarnautojo tarnybą jo sutikimu gali pratęsti jį į pareigas priėmęs asmuo. Apie būsimą tarnybos pratęsimą jis privalo pranešti Vyriausybės įgaliotai įstaigai ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų iki tarnybos pratęsimo dienos. Karjeros valstybės tarnautojo tarnybos laikas pratęsiamas dar vieneriems metams ir bendras pratęstas tarnybos laikas negali viršyti penkerių metų.

Atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 6 straipsnio 1 dalies nuostatą (darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ) ir vadovaujantis Darbo kodekso 64 straipsnio 6 dalimi, Jūsų prašymu įspėjimo termino laikotarpiu Jums turi būti suteikta ne mažiau kaip dešimt procentų buvusios darbo laiko normos naujo darbo paieškoms, kurio metu Jums paliekamas Jūsų darbo užmokestis. Šalims susitarus dėl didesnės negu dešimt procentų buvusios darbo laiko normos, šios darbo laiko dalies apmokėjimas yra sprendžiamas šalių susitarimu.

Valstybės tarnautojų atleidimą iš pareigų šalių susitarimu reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau - VTĮ) 51 straipsnio 1  dalies 18 punkto ir 51 straipsnio 2 dalies bei VTĮ 48 straipsnio 6 dalies nuostatos.

VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 18 punktas nurodo, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai sudaromas šalių susitarimas dėl įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ar karjeros valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų. Esminė atleidimo pagal minėtą teisės normą sąlyga – šalių susitarimas, t. y. savanoriškai suderinta šalių valia.

Valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų šalių susitarimu tvarka nustatyta VTĮ 51 straipsnio 2 dalyje, kur nurodoma, jog įstaigos vadovas ar karjeros valstybės tarnautojas gali raštu pateikti pasiūlymą jį į pareigas priėmusiam asmeniui, o į pareigas priėmęs asmuo gali raštu pateikti pasiūlymą įstaigos vadovui ar karjeros valstybės tarnautojui dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu. Jeigu šalis, gavusi tokį pasiūlymą, sutinka su pasiūlymu, per 5 dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai tokį pasiūlymą. Jeigu šalis, gavusi pasiūlymą, per 5 dienas nepraneša, kad sutinka su pateiktu pasiūlymu, laikoma, kad pasiūlymas atmestas. Šalims susitarus dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų šalių susitarimu, sudaromas rašytinis susitarimas, kuriame turi būti nurodoma, nuo kurio laiko valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, susitariama dėl išeitinės išmokos dydžio, dėl nepanaudotų atostogų suteikimo ir gali būti susitariama dėl kitų sąlygų. VTĮ 48 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šalių susitarimu atleidžiamam iš pareigų karjeros valstybės tarnautojui mokama kompensacija, kuri yra ne didesnė negu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta išeitinė išmoka ir kuri išmokama tokiam valstybės tarnautojui jo atleidimo iš pareigų dieną. Pažymėtina, kad įstatymas nenustato minimalaus kompensacijos dydžio, yra ribojamas tik jos maksimalus dydis.

Sukakus  65 metams politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui, jis gali eiti pareigas ir toliau, nes tokia išimtis nustatyta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojui sukanka 65 metai,  išskyrus šio įstatymo 49 straipsnio 8 dalyje ir šio straipsnio 8 dalyje numatytus atvejus. VTĮ nedetalizuoja atleidimo tvarkos, todėl gali būti vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 14 straipsnyje nustatytomis terminų skaičiavimo taisyklėmis, t. y. jeigu paskutinė termino diena yra poilsio ar švenčių diena, valstybės tarnautojo paskutinė darbo diena galėtų būti artimiausia po poilsio ar švenčių dienos einanti darbo diena. Viešojo valdymo agentūros nuomone, valstybės tarnautojas gali būti atleistas ir nedarbo dieną.

VTĮ 48 straipsnyje reglamentuojamos išeitinių išmokų ir kompensacijų mokėjimo sąlygos. VTĮ 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu (valstybės tarnautojui sukanka 65 metai) atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Taip pat numatyti atvejai, kai ši išmoka išmokama vėliau nei atleidimo iš pareigų dieną arba neišmokama: 1) kai dėl iš pareigų atleidžiamo valstybės tarnautojo, kuriam sukako 65 metai, yra pradėtas ir nebaigtas VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas tarnybinio nusižengimo tyrimas, išeitinė išmoka jam išmokama per 5 darbo dienas nuo jį į pareigas priimančio asmens sprendimo, atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą, priėmimo dienos, 2) tais atvejais, kai atlikus VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą tarnybinio nusižengimo tyrimą priimamas sprendimas iš pareigų atleistam valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai, skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, išeitinė išmoka jam nemokama.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo nėra numatyta, kad iš pareigų atleistam valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai, 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka nemokama, jeigu su tokiu valstybės tarnautoju sudaroma mentorystės sutartis, Viešojo valdymo agentūros nuomone, atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai ir su kuriuo vėliau yra sudaroma mentorystės sutartis, jo atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų dieną turėtų būti išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Pažymėtina, kad įsigaliojus VTĮ pasikeitimui, nuo 2022 m. sausio 14 d. karjeros valstybės tarnautojo, kuriam suėjo 65 metai, valstybės tarnyba gali būti pratęsta, jeigu jo tarnybinė veikla per paskutinius trejus metus buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų. Šio amžiaus sukakusio valstybės tarnautojo tarnybą jo sutikimu gali pratęsti jį į pareigas priėmęs asmuo. Karjeros valstybės tarnautojo tarnybos laikas pratęsiamas dar vieneriems metams ir bendras pratęstas tarnybos laikas negali viršyti 5 metų (VTĮ 49 straipsnio 8 dalis).

Kai valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 51 straipsnio 1 dalies  6 punktą, privalote išmokėti  visas jam priklausančias sumas, taip pat ir už nepanaudotas atostogas, nes tai reglamentuota VTĮ 48 straipsnio 5 dalyje. Atvejuo kai asmuo, atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų, priimamas dirbti pagal darbo sutartį Darbo kodekso nustatyta tvarka, negalima laikyti perkėlimu VTĮ prasme, todėl manytume, kad jo nepanaudotos kasmetinės atostogos negali būti perkeltos,  su juo turėtų būti atsiskaitoma.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos valstybės tarnautojui taikomos tik kai naikinama jo pareigybė.

Manytume, kad keičiantis tik pareigybės pavadinimui, įstaigos ar struktūrinio padalinio pavadinimui, pavaldumui, karjeros valstybės tarnautojo pareigybė negali būti naikinama, nes yra užtikrinamas darbo santykių tęstinumas, todėl valstybės tarnautojas negali būti atleistas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir valstybės tarnautojui netaikytinos su tuo susijusios garantijos.

Šiuo atveju karjeros valstybės tarnautojas turėtų būti pasirašytinai informuojamas apie jo pareigybės aprašymo pakeitimus. Tuo atveju, jei valstybės tarnautojas nesutinka su pakeistu pareigybės pavadinimu ir atsisako pasirašyti pakeistą pareigybės aprašymą, įstaigoje gali būti surašomas aktas, kuriame būtų fiksuotas toks valstybės tarnautojo supažindinimo su pareigybės aprašymo pakeitimais ir atsisakymo jį pasirašyti faktas. Jeigu valstybės tarnautojas atsisakytų vykdyti funkcijas, jo atžvilgiu galėtų būti inicijuojamas galimo tarnybinio nusižengimo tyrimas.

Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojo, kuriam suėjo 65 metai, valstybės tarnyba gali būti pratęsta, jeigu jo tarnybinė veikla per paskutinius trejus metus buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų. Šio amžiaus sukakusio valstybės tarnautojo tarnybą jo sutikimu gali pratęsti jį į pareigas priėmęs asmuo. Apie būsimą tarnybos pratęsimą jis privalo pranešti Vyriausybės įgaliotai įstaigai ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų iki tarnybos pratęsimo dienos. Karjeros valstybės tarnautojo tarnybos laikas pratęsiamas dar vieneriems metams ir bendras pratęstas tarnybos laikas negali viršyti penkerių metų.

Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu (valstybės tarnautojui sukanka 65 metai) atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui, jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Jeigu dėl iš pareigų atleidžiamo valstybės tarnautojo, kuriam sukako 65 metai, yra pradėtas ir nebaigtas šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas tarnybinio nusižengimo tyrimas, išeitinė išmoka valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai, išmokama per 5 darbo dienas nuo jį į pareigas priimančio asmens sprendimo, atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą, priėmimo dienos. Atlikus šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą tarnybinio nusižengimo tyrimą ir priėmus sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą, už kurį jam turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, išeitinė išmoka iš pareigų atleistam valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai, nemokama.

Valstybės tarnautojų atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų pagrindai nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojui sukanka 65 metai, išskyrus šio įstatymo 49 straipsnio 8 dalyje ir šio straipsnio 8 dalyje numatytus atvejus.

Atskiro atleidimo pagrindo valstybės tarnautojui, sukakusiam 65 metų amžiaus, kuriam pratęsta tarnyba, Valstybės tarnybos įstatyme nėra. 

Atsižvelgdami į tai, manytume, kad atleidžiant valstybės tarnautoją, sukakusį 65 metų amžiaus, kuriam buvo pratęsta tarnyba, galėtų būti nurodomas Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto atleidimo pagrindas ir Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka išmokama išeitinė išmoka, siekiant užtikrinti valstybės tarnautojo, sukakusio 65 metų amžiaus, lygiavertes teises ir teisėtus lūkesčius (Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu  atleidžiant valstybės tarnautoją, sukakusį 65 metų amžiaus, ar  atleidžiant valstybės tarnautoją, sukakusį 65 metų amžiaus, su kuriuo sudaroma terminuota sutartis darbo sutartis dėl mentorystės (įgytos patirties perdavimo), Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka jiems išmokama išeitinė išmoka).

Pažymėtina, kad įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) pasikeitimui, nuo 2021 m. liepos 15 d. VTĮ papildytas 8 dalimi, pagal kurią  į pareigas įstatymų nustatytai kadencijai priimtas įstaigos vadovas arba karjeros valstybės tarnautojas, kuriam kadencijos laikotarpiu sukanka 65 metai, gali savo noru būti atleidžiamas iš pareigų suėjus 65 metams arba gali eiti pareigas iki kadencijos, kuriai jis buvo priimtas, pabaigos, jeigu šios kadencijos metu jo tarnybinė veikla buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų. Pagal šią normą manytina, kad tiek tiems vadovams, kuriems kadencija nustatyta tik įsigaliojus naujajai VTĮ redakcijai nuo 2019-01-01, o ne jų priėmimo metu, tiek tiems vadovams, kuriems kadencija nustatyta priėmimo metu, galioja VTĮ 51 straipsnio 8 dalies nuostatos.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ)  51 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojui sukanka 65 metai. VTĮ nedetalizuoja atleidimo termino skaičiavimo tvarkos, todėl, vadovaujantis VTĮ 6 straipsnio 1 dalimi, vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 14 straipsnyje nustatytomis terminų skaičiavimo taisyklėmis, t. y., jeigu paskutinė termino diena yra poilsio ar švenčių diena, valstybės tarnautojo paskutinė darbo diena galėtų būti artimiausia po poilsio ar švenčių dienos einanti darbo diena. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad asmuo, kuriam jau yra sukakę 65 metai, nebegali eiti valstybės tarnautojo pareigų, todėl, Viešojo valdymo agentūros nuomone, valstybės tarnautojas gali būti atleistas ir nedarbo dieną.

Kadangi komandiruočių institutą reglamentuoja Darbo kodeksas, kompensacijos mechanizmas Valstybės tarnybos įstatyme (toliau – VTĮ) nėra numatytas. Manytume, kad išeinant iš darbo negali būti išmokama kompensacija už šias suteiktas poilsio dienas, nes tai nėra valstybės tarnautojo kasmetinės atostogos. Jei tarnautojas šių sukauptų dienų neišnaudos iki atleidimo dienos, jas praras.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 48 straipsnyje reglamentuota, pagal kokius pagrindus atleistiems valstybės tarnautojams mokamos išeitinės išmokos, išeitinių išmokų dydžiai ir jų mokėjimo tvarka.

Subjektai, kuriems mokomos išeitinės išmokos, nurodyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse. VTĮ 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu (valstybės tarnautojui sukanka 65 metai) arba specialiame įstatyme nustatytu pagrindu (valstybės tarnautojui sukanka 65 metai) atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui (toliau kartu – valstybės tarnautojas, kuriam sukako 65 metai) jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Jeigu dėl iš pareigų atleidžiamo valstybės tarnautojo, kuriam sukako 65 metai, yra pradėtas ir nebaigtas šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas tarnybinio nusižengimo tyrimas, išeitinė išmoka valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai, išmokama per 5 darbo dienas nuo jį į pareigas priimančio asmens sprendimo, atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą, priėmimo dienos. Atlikus šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą tarnybinio nusižengimo tyrimą ir priėmus sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą, už kurį jam turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, išeitinė išmoka iš pareigų atleistam valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai, nemokama.

Atsižvelgdami į išdėstytas VTĮ 48 straipsnio 1 dalies nuostatas manytume, kad valstybės tarnautojui, atleidžiamam iš pareigų pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kai valstybės tarnautojui sueina 65 metai, jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Prašymo  atleisti  iš  pareigų valstybės tarnautojui šiuo atveju pateikti nereikėtų, jis būtų atleistas  iš darbo VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu – sukakus 65 metams. 

Pažymėtina, kad įsigaliojus VTĮ pasikeitimui, nuo 2022 m. sausio 14 d. karjeros valstybės tarnautojo, kuriam suėjo 65 metai, valstybės tarnyba gali būti pratęsta, jeigu jo tarnybinė veikla per paskutinius trejus metus buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų. Šio amžiaus sukakusio valstybės tarnautojo tarnybą jo sutikimu gali pratęsti jį į pareigas priėmęs asmuo. Karjeros valstybės tarnautojo tarnybos laikas pratęsiamas dar vieneriems metams ir bendras pratęstas tarnybos laikas negali viršyti penkerių metų (VTĮ 49 straipsnio 8 dalis).

Panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę, nelieka tai pareigybei priskirtų funkcijų, t. y. funkcijų, kurias vykdyti jis buvo priimtas. Todėl, jeigu iki pareigybės panaikinimo dienos valstybės tarnautojui nepasiūlytos kitos pareigos, į kurias jis sutinka būti perkeliamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Tačiau nurodytu atveju, kai valstybės tarnautojas apie pareigybės panaikinimą nebuvo įspėtas Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ)  49 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais (prieš  1, 2, 3 ar 4 mėn.), atleidus valstybės tarnautoją dėl pareigybės panaikinimo nuo jos panaikinimo dienos, valstybės tarnautojui nebūtų užtikrintos visos teisės aktuose nustatytos teisės ir socialinės garantijos, šiuo atveju – teisė būti įspėtam apie pareigybės panaikinimą prieš nustatytą terminą. VTĮ nereglamentuoja santykių, atsirandančių atleidžiant valstybės tarnautoją nepasibaigus įspėjimo apie pareigybės panaikinimą terminui. Todėl pagal VTĮ 6 straipsnio 1 dalį, reguliuojant santykius, susijusius su valstybės tarnautojų statusu ir socialinėmis garantijomis, taikomi kiti teisės aktai. Siekiant užtikrinti valstybės tarnautojui teisės aktuose nustatytas teises ir garantijas, manytume kad atleidžiant iš pareigų laiku neįspėtą apie pareigybės panaikinimą valstybės tarnautoją, jam turi būti taikomos Darbo kodekso 64 straipsnio 5 dalyje nustatytos garantijos pilna apimtimi, –  t. y. valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų data jo sutikimu turėtų būti nukeliama į paskutinę įspėjimo termino dieną ir jam neleidžiama įspėjimo metu dirbti, tačiau mokamas už visą įspėjimo laikotarpį jam priklausantis darbo užmokestis, taip pat užtikrinamos visos socialinės garantijos.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Atsižvelgiant į tai, kad VTĮ nereglamentuoja valstybės tarnautojų pirmenybės teisės būti paliktiems dirbti, manytume, kad valstybės tarnautojams turėtų būti taikomos atitinkamos Darbo kodekso (toliau – DK) nuostatos.

DK 57 str. 3 d. nustatyta, kad jeigu perteklinę darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų, o atleidžiama tik dalis iš jų, atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus patvirtina darbdavys, suderinęs su darbo taryba, kai jos nėra, – su profesine sąjunga. Tokiu atveju atranką vykdo ir pasiūlymus dėl darbuotojų atleidimo teikia darbdavio sudaryta komisija, į kurią turi būti įtrauktas bent vienas darbo tarybos narys. Nustatant atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus, turi būti užtikrinama darbuotojų pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti, taikoma šiems darbuotojams visų kitų atitinkamo darbdavio tos pačios specialybės darbuotojų atžvilgiu toje pačioje darbo vietovėje:

1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga;

2) kurie augina daugiau kaip tris vaikus (įvaikius) iki keturiolikos metų arba vieni augina vaikus (įvaikius) iki keturiolikos metų ar neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, arba vieni prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas mažesnis negu penkiasdešimt penkių procentų darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis;

3) kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, kurie sukako įstatymų nustatytą senatvės pensijos amžių ir įgijo teisę į visą senatvės pensiją dirbdami darbdavio įmonėje;

4) kuriems iki įstatymų nustatyto senatvės pensijos amžiaus liko ne daugiau kaip treji metai;

5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje;

6) kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovų, veikiančių darbdavio lygmeniu, valdymo organų narius. 

DK 57 str. 4 d. nurodyta, kad šio straipsnio 3 d. 1–5 p. nustatyta pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti taikoma darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją.

Pažymėtina, kad „kvalifikacijos“ sąvoka išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (Darbo kodekso 129 str., (galiojančio DK 57 str.), taikymo teismų praktikoje“. Šiame nutarime išaiškinta, kad „darbuotojo kvalifikacija suprantama kaip darbuotojo pasirengimas dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Ji nėra tapati išsimokslinimui, kadangi išsimokslinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją“. Atsižvelgdami į tai manytume, kad aukščiau paminėtos DK 57 str. nuostatos dėl pirmenybės teisės būti paliktiems dirbti taikytinos analogiškas pareigas ir vienodą kvalifikaciją turintiems valstybės tarnautojams. 

Taip pat pažymėtina, jog VTĮ 51 straipsnio 6 dalis nustato, kad nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki 3 metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12 ir 15 ir 18 (išskyrus atvejus, kai valstybės tarnautojas pateikia pasiūlymą jį į pareigas priėmusiam asmeniui dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu) punktuose nurodytais pagrindais. Taigi darbdavys turi pareigą užtikrinti, kad tokie valstybės tarnautojai nebūtų atleisti dėl pareigybės panaikinimo.

Dėl pareigybių naikinimo pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose įtvirtinta decentralizuota valstybės tarnybos personalo valdymo sistema. Įstaigų vadovams yra numatyta atsakomybė už jų vadovaujamoms įstaigoms keliamų uždavinių įgyvendinimą, kuri suponuoja atitinkamų įstaigų vadovų teisę savarankiškai valdyti įstaigos žmogiškuosius išteklius. Vadovaudamiesi VTĮ 8 str. 4 d., valdydami žmogiškuosius išteklius įstaigų vadovai turi teisę pagal reglamentuotą tvarką tvirtinti tokius valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus ir įstaigų struktūras, kurie leistų tinkamai pasiekti įstaigai nustatytų tikslų ir racionaliai panaudoti įstaigos finansinius išteklius. Atsižvelgiant ir į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus, tokius kaip teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, darbo santykių stabilumo, manytume, kad kai darbdavys priima sprendimą pvz. vietoje 5 analogiškas funkcijas vykdančių valstybės tarnautojų pareigybių palikti 3 pareigybes, DK 57 str. 3 d. nustatyta tvarka darbdavio sudaryta komisija pagal patvirtintus atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus iš minėtų 5 valstybės tarnautojų turėtų atrinkti 3 valstybės tarnautojus su kuriais tarnybos santykiai bus tęsiami, o kiti 2 valstybės tarnautojamsturėtų būti įteikti pranešimai apie pareigybės panaikinimą ir, suėjus įspėjimo terminui, jie turėtų būti atleisti dėl pareigybės panaikinimo (VTĮ 51 str. 1 d. 9 p.).

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 49 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad  eitos pareigos garantuojamos valstybės tarnautojui, kai jis dėl „<…>  nėštumo ir gimdymo atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti, <…> negali eiti pareigų“, t. y. pasibaigus nurodytoms  atostogoms, valstybės tarnautojai turi būti užtikrinta galimybė grįžti į eitas pareigas. VTĮ 51 straipsnio 6 dalis nustato, kad nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki 3 metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12, 15 ir 18 (išskyrus atvejus, kai valstybės tarnautojas pateikia pasiūlymą jį į pareigas priėmusiam asmeniui dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu) punktuose nurodytais pagrindais. Paminėtu teisiniu reglamentavimu iš esmės yra įtvirtinta, kad nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, taip pat išėjus vaiko priežiūros atostogų, paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai institucija visiškai likviduojama. Taigi įstatymas įtvirtina garantiją nėščioms valstybės tarnautojoms, taip pat valstybės tarnautojams, auginantiems vaiką (vaikus) iki 3 metų – darbo vietos išsaugojimą, tai reiškia, kad, kai dėl šių priežasčių tarnautojas negali atlikti savo darbo funkcijų tarnybos teisinių santykių vykdymas yra sustabdomas: tarnautojas neatlieka savo darbo funkcijų, darbdavys nemoka jam darbo užmokesčio. Tačiau tarnautojui sugrįžus į tarnybą jam turi būti leidžiama eiti pareigas, į kurias jis buvo priimtas, o buvusių pareigų nelikus tarnautojui turi būti pasiūlomos lygiavertės pareigos. Lygiavertės karjeros valstybės tarnautojo pareigos - tai pačiai įstaigų vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų pareigybių grupei priklausančios pareigos.

VTĮ nedraudžia naikinti nėščios ar auginančios vaiką (vaikus) iki 3 metų karjeros valstybės tarnautojos pareigybę, tačiau šiai valstybės tarnautojų grupei,įstatymų leidėjas be tų garantijų, kurios numatytos VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje (pranešimo įteikimo terminų, garantijos būti paskirtam į kitas pareigas), numato ir specialiąsias garantijas, įtvirtintas šio įstatymo 51 straipsnio 6 dalyje, pagal kurias nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautoja, auginanti vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleista iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016 nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje (čia ir toliau VTĮ, galiojęs iki 2018-12-31, pagal galiojantį VTĮ – 51 str. 6 d.) numatytų garantijų užtikrinimas valstybės tarnautojui, auginančiam vaiką iki 3 metų, kurio pareigybė naikinama, negali būti suprantamas taip, kad jis gali būti atleistas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu, kai vaikui sueis 3 metai. Garantiją užimti lygiavertes pareigas įstaiga turi suteikti, t. y. atitinkamai paskirstyti įstaigos funkcijas, nesaistydama tarnautojo teisės užimti suteiktas pareigas jokiu terminu.

Atsižvelgdami į VTĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatą (darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ), manome, kad karjeros valstybės tarnautojams mutatis mutandis yra taikomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 8.1 punkto nuostatos ta apimtimi, kai darbuotojas, įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą, pats prašo jį atleisti iš darbo pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnį (galiojančio DK 57 str.) nepasibaigus įspėjimo terminui ir nurodo konkrečią atleidimo datą, toks darbuotojas, darbdaviui sutikus, gali būti atleistas iš darbo jo nurodytu laiku, nekeičiant atleidimo pagrindo.

Atsižvelgdami į tai, kas aukščiau išdėstyta, manome, kad įspėtas apie pareigybės panaikinimą valstybės tarnautojas įspėjimo laikotarpiu gali būti atleidžiamas iš pareigų nekeičiant atleidimo pagrindo (VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktas) tuo atveju, jei abi šalys (valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo ir valstybės tarnautojas) šį klausimą suderina. Šiuo atveju DK 64 str.5 d. nuostata, nustatanti įspėjimo termino partęsimą atleidžiant darbuotoją nepasibaigus įspėjimo terminui, neturėtų būti taikoma. Taip pat informuojame, kad, remiantis VTĮ 48 straipsnio 4 dalimi, išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Jos mokėjimas nutraukiamas, jei asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ar priimamas į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke. Jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ne pirmą mėnesio dieną, išeitinė išmoka mokama tik už to mėnesio dienas iki priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas ar priėmimo į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke dienos.

Daugiau informacijos: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), apibendrinimo apžvalgoje.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 51 straipsnis reglamentuoja valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14, 16 ir 18 punktuose nurodytus atvejus. Vadinasi, įstaigos vadovas valstybės tarnautoją, turintį nedarbingumą ar esantį atostogose, gali atleisti iš pareigų pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą (dėl pareigybės panaikinimo). Šioje teisės normoje nurodytas žodis „gali“ (negali) suponuoja dispozityvią, bet ne imperatyvią nuostatą, todėl įstaigos vadovas savo sprendimu gali atleisti valstybės tarnautoją nedarbingumo metu, taip pat gali atleisti valstybės tarnautoją iškart po jo nedarbingumo pabaigos. Bet kuriuo atveju Jums priklausys VTĮ 48 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, kuri išmokama pagal VTĮ 48 straipsnio 4 dalyje nustatytą tvarką, t. y. išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pakaitiniai valstybės tarnautojai priimami į pareigas <...> į laikinai negalinčio eiti karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas, iki sugrįžta arba atleidžiamas negalėjęs eiti pareigų karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas, <...>.

VTĮ 51 straipsnio 1 dalyje nustatyti valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų imperatyvūs pagrindai, kurie yra taikomi šiame straipsnyje nurodytais atvejais. Sistemiškai vertindami VTĮ, manytume, kad pakaitinis valstybės tarnautojas, laikinai pakeičiantis politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją, gali būti atleidžiamas iš pareigų ir vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu - kai praranda pasitikėjimą. Be to, pažymėtina, kad išeliminavus galimybę šiuo pagrindu atleisti pakaitinį valstybės tarnautoją, laikinai pakeičiantį politinio pasitikėjimo (asmeninio) valstybės tarnautoją, būtų sukurtos nepagrįstai diskriminacinės politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų tarnybos sąlygos lyginant su pakaitinių valstybės tarnautojų, laikinai pakeičiančių politinio pasitikėjimo (asmeninio) valstybės tarnautojus, tarnybos sąlygomis.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pakaitinis valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, priimtas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, iki šio įstatymo nustatyta tvarka į jas bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas, taip pat valstybės tarnautojas, pakeičiantis laikinai negalintį eiti pareigų valstybės tarnautoją. VTĮ 15 str. 1 d. nustatyta, jog pakaitiniai valstybės tarnautojai priimami į laikinai negalinčio eiti karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas, iki sugrįžta arba atleidžiamas negalėjęs eiti pareigų karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas. Pakaitinis valstybės tarnautojas yra atleidžiamas iš pareigų pagal VTĮ 51 str. 1 d. 6 p., kai pasibaigia jo priėmimo laikas. Pažymėtina, kad VTĮ 51 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14, 16 ir 18 punktuose nurodytus atvejus. Kadangi VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktas yra nurodytas, vadinasi atleisti pakaitinį valstybės tarnautoją pasibaigus jo priėmimo laikui atostogų metu nedraudžiama. Kartu paaiškiname, kad VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatyti apribojimai dėl atleidimo iš pareigų nėščioms valstybės tarnautojoms, taip pat valstybės tarnautojams, auginantiems vaikus iki trejų metų, pakaitiniams valstybės tarnautojams, kuriems baigiasi jų priėmimo laikas, šiuo atveju netaikomi, nes jie atleidžiami pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

Vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, nėščia pakaitinė valstybės tarnautoja, nėštumo ir gimdymo atostogų išėjusi pakaitinė valstybės tarnautoja, ar vaiko priežiūros atostogų išėjęs pakaitinis valstybės tarnautojas turi būti atleisti iš pareigų pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktą nuo tos dienos, kai sugrįžta negalėjęs eiti pareigų karjeros valstybės tarnautojas.  

Teisė gauti motinystės išmoką nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, taip pat teisė gauti vaiko priežiūros išmoką nustatyta Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, pagal kurio nuostatas šias išmokas moka Socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, todėl esant klausimų dėl minėtų išmokų mokėjimo reikėtų pagal kompetenciją kreiptis į Sodros padalinius.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 6 straipsnio 1 dalimi, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Valstybės tarnautojams mokamos išeitinės išmokos, jų  mokėjimo pagrindai reglamentuojami VTĮ 48 straipsnyje, todėl Darbo kodekso 56 straipsnio 2 dalies nuostatos šiuo atveju netaikomos. VTĮ 48 straipsnyje reglamentuota, pagal kokius pagrindus atleistiems valstybės tarnautojams mokamos išeitinės išmokos, išeitinių išmokų dydžiai ir jų mokėjimo tvarka. Subjektai, kuriems mokomos išeitinės išmokos, nurodyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse. VTĮ 48 straipsnyje nenustatyta, jog valstybės tarnautojui, atleidžiamam pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. kai atsistatydina savo noru (įgijus teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją), turėtų būti išmokama išeitinė išmoka, taigi atleidžiant šiuo pagrindu išeitinė išmoka nepriklauso ir nėra mokama.

Pažymėtina, jog VTĮ 31 straipsnio 2 dalies 5 punkte yra nustatyta, jog valstybės tarnautojai skatinami vienkartine pinigine išmoka Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 1219 redakcija) patvirtinto Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašo 2.5 papunktyje nustatyta, kad vienkartinė piniginė išmoka gali būti skiriama valstybės tarnautojams, įgijusiems teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją arba pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir savo noru atsistatydinantiems iš valstybės tarnautojo pareigų. Minėto aprašo 3 punkte numatyta, jog sprendimą dėl vienkartinės piniginės išmokos skyrimo valstybės tarnautojui priima įstatymų įgaliotos institucijos ar asmenys (t. y. tokį sprendimą gali priimti valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo). Vienkartinės išmokos dydis negali viršyti 100 procentų nustatytos valstybės tarnautojo pareiginės algos.

VTĮ 51 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ketinantis atsistatydinti savo noru valstybės tarnautojas privalo apie atsistatydinimą įspėti jį į pareigas priimantį asmenį ne vėliau kaip prieš 20 kalendorinių dienų, išskyrus atvejus, kai jį į pareigas priimantis asmuo sutinka įspėjimo terminą trumpinti. 

Valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų šalių susitarimu pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 18 punktą. Manytume, kad toks susitarimas galėtų būti sudarytas dėl valstybės tarnautojo, kuriam suėjo pensinis amžius, atleidimo iš pareigų, jeigu jam nėra sukakę 65 metai (tuomet būtų kitas atleidimo pagrindas – pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktą), ir tokiu atveju šiam valstybės tarnautojui mokama kompensacija pagal VTĮ 48 straipsnio 6 dalį. 

VTĮ 51 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas gali raštu pateikti pasiūlymą jį į pareigas priėmusiam asmeniui, o į pareigas priėmęs asmuo gali raštu pateikti pasiūlymą  karjeros valstybės tarnautojui dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu. Jeigu šalis, gavusi tokį pasiūlymą, sutinka su pasiūlymu, per 5 dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai tokį pasiūlymą. Jeigu šalis, gavusi pasiūlymą, per 5 dienas nepraneša, kad sutinka su pateiktu pasiūlymu, laikoma, kad pasiūlymas atmestas. Šalims susitarus dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų šalių susitarimu, sudaromas rašytinis susitarimas ir jame nurodoma, nuo kurio laiko valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, susitariama dėl kompensacijos dydžio ir su tuo susijusių kitų garantijų, taip pat dėl kitų sąlygų (nepanaudotų atostogų suteikimo ir kitų sąlygų).

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, pensinio amžiaus valstybės tarnautojui atsistatydinant iš pareigų savo noru išeitinė išmoka nepriklauso, tačiau vadovo sprendimu gali būti skirta vienkartinė išmoka. Jeigu valstybės tarnautojas atleidžiamas VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatytu pagrindu – šalių susitarimu – jam turi būti išmokama VTĮ 48 straipsnio 6 dalyje nurodyta kompensacija, kuri yra ne didesnė negu VTĮ 48 straipsnio 2 dalyje nurodyta išeitinė išmoka ir kuri išmokama tokiam valstybės tarnautojui jo atleidimo iš pareigų dieną.

Tarnybos santykių nutraukimas šalių susitarimu laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jeigu buvo aiškiai išreikšta šalių valia nutraukti tarnybos santykius šalių susitarimu ir toks tarnybos santykių nutraukimas buvo tinkamai įformintas laikantis Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Tuo atveju, kai valstybės tarnautojas atleidžiamas šalių susitarimu likus mėnesiui iki valstybės tarnautojui sukaks 65 m., manytume, kad šalys bet kuriuo metu, kol tęsiasi tarnybos santykiai, gali viena kitai raštu pateikti pasiūlymą sudaryti šalių susitarimą dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų.

Tačiau pažymėtina, kad įstaigos vadovas, priimdamas sprendimą tarnybos santykius su valstybės tarnautoju nutraukti šalių susitarimu, turėtų vadovautis ir Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatomis, pagal kurias viena iš biudžetinės įstaigos vadovo pareigų yra užtikrinti racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą, veiksmingą biudžetinės įstaigos vidaus kontrolės sistemos sukūrimą, jos veikimą ir tobulinimą.

Pažymime, kad Lietuvoje yra įtvirtinta decentralizuota valstybės tarnybos personalo valdymo sistema. Įstaigų vadovams yra numatyta atsakomybė už jų vadovaujamoms įstaigoms keliamų uždavinių įgyvendinimą, kuri suponuoja atitinkamų įstaigų vadovų teisę savarankiškai valdyti įstaigos žmogiškuosius išteklius. Pažymėtina, kad įstaigos vadovai, įgyvendindami jiems suteiktą diskrecijos teisę, turi teisę nuspręsti, kurių pareigybių ir kiek (atsižvelgiant į įstatyme nustatytus apribojimus) ir kur (t. y. kokiuose padaliniuose) yra būtina, siekiant užtikrinti efektyvų įstaigos uždavinių ir funkcijų įgyvendinimą.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ)  nenumatytas valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo darbo vieta perkeliama į kitą gyvenamąją vietovę. Todėl manytume, kad vadovaujantis VTĮ 6 straipsnio 1 dalimi bei taikant įstatymo analogiją, reikėtų vadovautis Lietuvos Respublikos  darbo kodekso (toliau – DK) 45 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Viena iš DK 33 straipsnio 2 dalyje bei 34 straipsnio 1 dalyje nustatytų būtinųjų sutarties sąlygų – darbuotojo darbovietė. DK 45 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbuotojo atsisakymas dirbti pasiūlytomis pakeistomis sąlygomis, gali būti laikomas priežastimi nutraukti darbo santykius darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės šio kodekso 57 straipsnyje nustatyta tvarka.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manytume, kad įstaigos vadovas turi diskrecijos teisę valstybės tarnautojo pareigybę perkelti į kitą vietovę. Jeigu įstaigoje keičiama valstybės tarnautojo darbo vieta, turi būti gautas valstybės tarnautojo sutikimas dėl jo darbo vietos pasikeitimo. Jeigu tokio sutikimo valstybės tarnautojas nepateikia, jam taikomos garantijos, kaip pareigybės naikinimo atveju: vadovaujantis VTĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatomis tarnautojas įspėjamas apie pareigybės panaikinimą, jam siūlomos kitos pareigos, o tokių pareigų nesant arba jam atsisakius jas užimti, valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu  – dėl pareigybės panaikinimo ir jam išmokama VTĮ 48 straipsnio 2 dalyje nustatyta išeitinė išmoka. 

Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1370 3 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo į pareigas priimti valstybės tarnautojai, kurie neturi aukštojo išsilavinimo, toliau eina pareigas, bet ne ilgiau kaip iki 2024 m. sausio 1 d. Per šį laikotarpį aukštojo išsilavinimo neįgiję valstybės tarnautojai atleidžiami iš einamų pareigų, nemokant jiems išeitinės išmokos. Taigi, valstybės tarnautojai, neįgiję reikiamo išsilavinimo turėtų būti atleidžiami iš pareigų po 2024-01-01 pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ)  49 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos valstybės tarnautojui taikomos tik kai naikinama jo pareigybė.

Manytume, kad keičiantis tik pareigybės pavadinimui, struktūrinio padalinio pavadinimui ar kitiems neesminiams pareigybės aprašymo elementams, karjeros valstybės tarnautojo pareigybė negali būti naikinama, todėl valstybės tarnautojas negali būti atleistas pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir valstybės tarnautojui netaikytinos su tuo susijusios garantijos.

Šiuo atveju karjeros valstybės tarnautojas turėtų būti pasirašytinai informuojamas apie jo pareigybės aprašymo pakeitimus. Tuo atveju, jei valstybės tarnautojas nesutinka su pakeistu pareigybės pavadinimu ir atsisako pasirašyti pakeistą pareigybės aprašymą, įstaigoje gali būti surašomasaktas, kuriame būtų fiksuotas toks valstybės tarnautojo supažindinimo su pareigybės aprašymo pakeitimais ir atsisakymo jį pasirašyti faktas.  Tokiu atveju toliau turėtų būti inicijuojamas galimo tarnybinio nusižengimo tyrimas tokiam tarnautojui, kuris nesilaikė VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos  pareigos laikytis teisės aktų.